BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Galvojimas rašant yra vienas būdų galvoti, kai nesigalvoja, o galvoti norisi. Rašymas daug labiau negu malimas liežuviu sustruktūrina mąstymą, padaro jį panašų į iš detalių sukonstruotą baldą, kuris, jeigu stalius įgudęs, gali būti tiek estetiškas, tiek patogus, patvarus ir galintis atsispirti įvairių krypčių kritikos spaudimui bei gniuždymui, kiek tai leidžia konkretaus sąvokų kompozitoriaus meistriškumas – taigi – komponavimo žodžiais ir jų prasmėmis galimybės. Rašant tenka galvoti ne tik apie tai, ką norisi savuoju rašiniu pasakyti, bet ir apie tai, kaip pasakyti tai, ką nori, arba tai, ką gali užsinorėti pasakyti pradėjęs rašyti, net berašydamas – apie ką net nenumanei, kad prabilsi, kol dar nebuvai pradėjęs žaisti šito žaidimo. Tenka galvoti ar rašyti kuo paprastesniais sakiniais, kad kuo suprantamiau ir lengviau perteiktumei savąsias prasmes skaitytojui, ar supratimo kartelę pakelti aukščiau ir leisti sau, pavyzdžiui, rašyti ilgus, gremėzdiškos konstrukcijos ir šakoto turinio sakinius. Sunkiai tikėtina rasti tokią rašymo formą ar manierą, kad galėtum jaustis rašantis „optimaliai“. Nori ar ne – tenka susitaikyti, kad tas pats tekstas vieniems pasirodys tiek pat paveikus, kiek kitiems nepriimtinas, nevertas dėmesio ir laiko. Tad turbūt natūraliai kyla noras rašyti sau, kalbėti raštu taip, kad bent jau man pačiam šis žaidimas būtų prasmingas, ir žaisti žodžiais tiek, kiek man leidžia jais žaisti šios konkrečios mano gyvenimo situacijos galimybės.

Kaip kiekviename žaidime, taip ir šiame – dėstant prasmingus ženklus plokštumoje – būna įvairių pakilimų, įtampų, sunkiau ar lengviau priimamų sprendimų, keblesnių momentų – net aklaviečių, klaidų, puikiai išnaudotų situacijų, nervingos, ramios arba greitos, tik punktyrine linija, tartum kokio eskizo atveju, nužymimos skleidžiamų prasmių bangos. Tekstas kiekvienam rašančiajam/skaitančiajam, kuris yra toks, o ne kitoks, turbūt suspindi vis kitoje vietoje ir kitokiomis prasmės spalvomis, priklausomai nuo to, kokios būsenos yra jo sąmonės sfera tuo momentu, kai jis savąja esybe liečiasi su tomis horizontaliai eilutėmis išdėstytomis grafemomis. O suspindėti gali ne tik turinys, o lygiai taip pat formos – sakinio struktūros, minčių jungimo principai ar prasminiai šuoliai, kurie gali būti paveikūs kaip tam tikri sprendimai arba priešingai – kenkti bendram teksto vaizdui ir, pavyzdžiui, labiau ne jo prasminei visumai, o būtent struktūrinei pusei.

Rašant tekstą iš nieko, nenuostabu, kad kartkartėmis užstringama ir susimąstoma, kaip ir kokius aspektus pasirinkti ir išrutulioti tekstą taip, kad tai būtų dar tas pats vientisas tekstas, kad minčių pertrūkiai nebūtų dideli ir kad kiekvieno kito sakinio tematika bei požiūrio taškai nebūtų labai nutolę ir skaitytojui nereikėtų itin didelių pastangų juos susiejant perskaitytos visumos šviesoje. Kad nebūtų skaitytojas, o ir rašytojas, kol rašo tekstą, būtent taip apsunkintas, dažnai norisi peržvelgti rašomą sakinį ar net visą tekstą nuo pradžios iki tos vietos, kur padėtas paskutinis ženklas. Ir visa tai tam, kad būtų galima pastebėti dar kitas galimas plėtoti teksto audinio dalis, juolab, kad rašytojui, jau nuėjusiam tam tikrą rašymo atkarpą, tos galimos vystyti prasmės atšakos dar gali būti labai aiškiai matomos. Jeigu laiko distancija nuo teksto rašymo pradžios nėra pernelyg didelė, dar galima iš tos pačios rašymo inercijos prikabinti daugiau šalutinių kelių prie pagrindinės mąstymo magistralės.

Kitas rašymo žaidimo momentas – pati situacija arba aplinkybės, į kurias yra patekęs rašytojas. Jei tos sąlygos, kuriomis buvo pradėtas tekstas, per visą rašymo eigą išlieka daugmaž pastovios – išorinis pasaulis bei vidinė sąmonės atmosfera pernelyg nesikeičia ir kitaip destruktyviai nepaveikia rašančiojo – galima tikėtis ganėtinai sėkmingo, daugiau ar mažiau pasiteisinsiančio žaidimo.

Dar vienas šitokios veiklos aspektas – teksto antrinis, tretinis ar dar tolesnis modeliavimas, kas iš esmės yra to teksto perrašymas, skaitant jį nuo pradžios iki galo pakartotinai, kai tekstas, atrodo, yra bent jau apytikriai baigtas arba kuomet jis yra ištraukiamas į šviesą po tam tikro laiko su intencija padaryti publikaciją iš kadaise užmesto mažo eskizo. Neretai nutinka, kad, pasikeitus sąmonės būsenai, tekstas nebeperskaitomas taip natūraliai ir daugmaž savaime suprantamai, kaip pradiniu rašymo etapu. Tokioje situacijoje turbūt galima ne tik stebėtis, bet ir nusišypsoti pačiam sau ar su ironija, pasišaipant pasižiūrėti į savo kadaise sudėliotą tekstą, iš kurio dar aidi tuometinis rašytojas, matosi kai kurie jo pėdsakai.

Apibendrinant žaidimo rezultatus ir apskritai pažvelgus į rašymo žaidimą tarsi iš šalies, galima padaryti daug daugiau pastebėjimų ir išvadų. Pavyzdžiui, viena tokių būtų apie šitokio žaidimo laimėjimus, kita – apie mokymąsi – mokymąsi žaisti ir rašyti vienu metu. Tęsiant pastarąją temą, vertėtų prisiminti pastebėjimą – tiek blogas, tiek geras tekstas ar tokios jo vietos yra vienodai naudingi mokymosi požiūriu – geras tekstas pamoko, kaip reikia rašyti, blogas – kaip rašyti nereikėtų, norint gerai rašyti. Čia turbūt galima grįžti ir prie pirmosios temos – laimėjimų/pralaimėjimų suvestinės. Kas yra geriau – sukurti tobulą tekstą ar parašyti bent vieną tobulą sakinį, kuris suspindi tarsi rasos lašelis pievoje ankstyvą vasaros rytą tekant saulei arba įstringa tarsi nepažįstamo žmogaus veidas gatvėj, minioj, o gal suglumina kaip apteškiantis purvinu vandeniu pro šalį riedantis automobilis? O galbūt nereikia ieškoti savaiminių vertybių, gal be išankstinių nuostatų imti ir pakeliauti tais siūlomų prasmių labirintais ir labiau stebėtis ne tekstu, o tuo, kas su manimi ar jumis darosi, skaitant vieną ar kitą teksto vietą, pavyzdžiui, nuskrendant ir parskrendant mintimis prie šito ar kito teksto, išplėtojant mintyse ir vaizduotėje geriau vieną ar kitą teksto vietą, suprantant geriau aprašomą dalyką, negu tai suprato, galėjo suprasti ar galėtų suprasti teksto autorius.

Tekstas gali būti svarbus ir tuo, kiek pažadina ir ar apskritai kam nors pažadina mane, tave, jus ar mus šitoje nuolatinėje dabartyje. Gal pažadina prisiminimams, gal ateities planams, gal draugystei ar pareigai, gal mokymuisi, gal stebėjimui, kurį vėl kas nors kuriam laikui buvo nutraukęs. Rašymas mąstant juk yra ir vienas būdų rašyti, kai nesirašo, o rašyti norisi. Rašant reikia galvoti ne tik apie tai, kurį sakinį labiau tiktų parašyti teksto pradžioje, o kurį – pabaigoje, bet ir susimąstyti, kas yra šita būsena, kuri apima rašant ir kuri tokia panaši į svaiginimąsi ar erotinį jaudulį, kai laukiama ko nors, kas nematomas, bet stipriai jaučiamas tuoj ateis į sąmonę ir ją sukrės taip, kad banga bus jaučiama ne tik galvoje, bet dar ir krūtinėje – rankos ir kojos šitoje situacijoje atrodo ne kaip judėjimo ir praktinės veiklos įrankiai. Dar tenka susimąstyti, kokią metaforą pasirinkti, kad būtų galima paprastai ir kuo taupiau išreikšti mintį apie teksto užrašymo vyksmą. Su kuo tai palyginti? Su besipučiančiu balionu, kuomet prasmių erdvė plečiama ne vienu atsikvėpimu iš karto, o po truputį, prieinant prie teksto keletą ar net keliolika kartų? O gal tiksliau lyginti šitą procesą su namo iš kubelių statymu, bet tos detalės ar teksto architektūros elementai gimsta tarsi iš nieko ar bent jau atsiranda iš tokios vietos, kurioje neteko ir, matyt, neteks niekad būti, kad būtų galima padaryti tame ten esančių statybinių medžiagų inventorizaciją.

Visada ir bet kurioje teksto vietoje galima susimąstyti, kokio tai žanro kūrinys, kokio žanro jame mažiau, o kokio – daugiau, kaip ir pagalvoti, kiek tekstas išreiškia jaunatviškos drąsos, o kiek ir kokią atspindi patirtį, ir ar galima visa tai vadinti analize?

Dar galima kalbėti apie supratimo raktus. Kokie jie? Gal kiekvienas kokio nors teksto autoriaus tekstas yra visų kitų jo tekstų supratimo raktas? Kokią tekstų skaitymo eilės tvarką pasirinkti, sutinkant su tokia rakto samprata? Chronologinę, teminę/probleminę, atsitiktinę? Bet kuriuo atveju teks vėl žaisti, rinktis vienokią ar kitokią perskaitymo ir supratimo strategiją. Skaitytojui, kuris susiduria su gatavu produktu, matyt, kyla kitokio pobūdžio supratimai ir nusistebėjimai negu teksto formavimo procesą išgyvenusiam, tekstą įgyvendinusiam rašytojui. Prasideda skaitymo žaidimas. Manasis rašymas juk tėra fizinis procesas, kai judindamas rankas ir pirštus išdėlioju lietuviškos kalbos ženklus. Netgi rašymas savo esme yra skaitymas, dar kitaip – supratimas, kuriam visa šita prieš akis vykstanti fizika reikalinga tiek, kiek ji išjudina, ištekina tas prasmes, kurių iš sąmonės ar pro sąmonę kitaip turbūt ir nėra įmanoma išleisti į pasaulį. Rašymas yra savito tipo patyrimas, ne juslinis, nes juslinis tik tiek, kiek tai aprėpia rašymo priemones arba įrankius. Gaminasi prasmės – reiškiniai, kurie neužima jokios erdvės ir nepaklūsta jokiam laikui, ko negalima pasakyti apie matomus ir girdimus daiktus; rašymas gali būti gryna metafizinė veikla – per fizinius veiksmus ir įvairias materialias priemones įvedantis sąmonę į grynųjų prasmių lauką. Patenkama į šitą lauką tą akimirką, kai yra suprantamas žodis. Visi pertrūkiai tarp savokų, tušti tarpai prasmės požiūriu yra pilnatvės momentai juslumo plotmėje. Kai aš nebesistengiu suprasti – lieka grynas pasaulio gaudimas, kurį suvokiu tais jusliniais kanalais: rega, klausa, uosle, skoniu ir lyta (išoriškai), išgyvendamas jausmus, emocijas, nuotaikas, būsenas savo viduje. Prasmė, tariant kiekvieną žodį, atitraukia dėmesį nuo juslumo. Sąmonė, viena vertus, atrodo tokia didelė – galiu vien žvilgsniu aprėpti šio pasaulio peizažų tolumas, jausti šalia esančių daiktų artumą, kita vertus, ji tokia pat maža, beerdvė ir, matyt, belaikė, kaip ir tie prasminiai kibirkščiavimai. Sąmonėje telpa ne tik pasaulis, bet pati sąmonė ar bent kuri nors jos dalis telpa vien tik žodžiuose, netgi viename žodyje, raidėje, taške. Kiekvienas tekstas, nepriklausomai kuriame laike ir vietoje jis sukurtas, bent potencialiai turi savybę, kaip ir kiekvienas žmogus – galimybę, praplėsti sąmonę, išplečiant jai prieinamų prasmių, reikšmių, sampratų, koncepcijų, teorijų ir praktikų erdvę.

Dar galima pakalbėti apie interpretavimo prizmes ar supratimo matricas. Šios metaforos man reiškia tam tikrus filtrus, teorines, kasdienes, ideologines, stereotipines, dogmatines ir kitokias įvairių dalykų sampratas, kurių šviesoje yra suprantamas tekstas. Turbūt skaitymo patirtis savaip susikuria absorbuodama gal ir ne visą, bet nemažą, pavyzdžiui, per dieną patirtų įvykių ar išgyventų reiškinių visumą. Pavargęs žmogus tekstą perskaitys vienaip, o kitaip jis bus skaitomas pailsėjus: kupinas fizinių bei intelektualinių jėgų žmogus greitai susidoroja su tokiais niekais. Šia prasme galima kalbėti apie įvairias nuotaikas – nerimą, liūdnumą, skaitymą iš nuobodulio ir t. t., o dar yra mieguistumo, apsvaigimo išgyvenimai, suteikiantys sąmonei foną jeigu ne kaip aktualiai vykstantys reiškiniai, tai bent jau kaip prisiminimai.

Dar galima galvoti ir kalbėti tuo pačiu raštu apie rašymo prasmę. Ne tik apie žaidybinį šito proceso aspektą, kuris kaip tik ir buvo šiame tekste daugiausia nagrinėjamas. Prasmės klausimas atrodo visai prasmingas ir anapus žaidimo. Atsakymą galima išskaityti tekste – kaip užrašytą, jį galima išskaityti tarp eilučių ir gal net tarp žodžių – susikuriant savąją tiek rašymo, tiek skaitymo nežaidimo prasmę. Nepriklausomai nuo to, kaip dar kitaip įprasminsime šitokį užsiėmimą, turbūt galima kalbėti ir apie bendrą tiek rašymui, tiek skaitymui dalyką – paprasčiausią malonumą pakeliauti kieno nors nutiestu, nors gal ir nelabai patogiu kalbos keliu. Dar prieš kelionę galima išsikelti įvairius tikslus, o galima tokiais reikalais visai neužsiimti, nes paprastai skaitant kas nors savaime atsiranda, nebūtina susikurti perskaitymo projekto po ilgų ir gilių svarstymų, analizių, gal net diskusijų.

Baigiant skaityti, kol atmintis dar gyvai susijusi su šituo rašymo ir/ar skaitymo vyksmu, galima mesti apibendrinantį žvilgsnį į teksto visumą ir pagalvoti, koks bendras šito žaidimo įspūdis? Ar bent kas nors pavyko? Ar pasakyta per daug ar per mažai? Kaip galėjo įvertinti šitą nuotykį pats rašytojas, jau gal ir nebe taip svarbu, ypač jeigu jis nekėlė arba neiškėlė šito uždavinio rašydamas – tad tenka visa tai padaryti skaitytojui. Ar šitas žaidimas yra sąmoningesnis kaip pranešimas ar labiau – tik kaip žaidimas rašant, kur kiekvienam sakiniui su savaja įžvalga, nuoroda ar pastebėjimu yra parinkta nebūtinai tinkamiausia vieta, leidžianti sušvytėti savo prasmėmis intensyviausiai ir padedanti apsaugoti šito prasminio vieneto dvasią nuo kitų teksto audinio dalių. O gal tekstas palieka netgi labai chaotiško, be aiškesnės strategijos ar siekiamo tikslo suręsto žodinio darinio įspūdį? Ar tekstą reikėjo skaityti nuo pirmojo sakinio? Ar tai baigtas tekstas? Ar visada verta klausti kodėl? Ir ar galima apsiriboti tik šiuo vienu kodėl?

Patiko (2)

Rodyk draugams

Vienas komentaras įrašui “Rašymo žaidimas”
  1. Lenkiuos visom keturiom-penkiom!

Komentuokite