BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Galvojimas rašant yra vienas būdų galvoti, kai nesigalvoja, o galvoti norisi. Rašymas daug labiau negu malimas liežuviu sustruktūrina mąstymą, padaro jį panašų į iš detalių sukonstruotą baldą, kuris, jeigu stalius įgudęs, gali būti tiek estetiškas, tiek patogus, patvarus ir galintis atsispirti įvairių krypčių kritikos spaudimui bei gniuždymui, kiek tai leidžia konkretaus sąvokų kompozitoriaus meistriškumas – taigi – komponavimo žodžiais ir jų prasmėmis galimybės. Rašant tenka galvoti ne tik apie tai, ką norisi savuoju rašiniu pasakyti, bet ir apie tai, kaip pasakyti tai, ką nori, arba tai, ką gali užsinorėti pasakyti pradėjęs rašyti, net berašydamas – apie ką net nenumanei, kad prabilsi, kol dar nebuvai pradėjęs žaisti šito žaidimo. Tenka galvoti ar rašyti kuo paprastesniais sakiniais, kad kuo suprantamiau ir lengviau perteiktumei savąsias prasmes skaitytojui, ar supratimo kartelę pakelti aukščiau ir leisti sau, pavyzdžiui, rašyti ilgus, gremėzdiškos konstrukcijos ir šakoto turinio sakinius. Sunkiai tikėtina rasti tokią rašymo formą ar manierą, kad galėtum jaustis rašantis „optimaliai“. Nori ar ne – tenka susitaikyti, kad tas pats tekstas vieniems pasirodys tiek pat paveikus, kiek kitiems nepriimtinas, nevertas dėmesio ir laiko. Tad turbūt natūraliai kyla noras rašyti sau, kalbėti raštu taip, kad bent jau man pačiam šis žaidimas būtų prasmingas, ir žaisti žodžiais tiek, kiek man leidžia jais žaisti šios konkrečios mano gyvenimo situacijos galimybės.

Kaip kiekviename žaidime, taip ir šiame – dėstant prasmingus ženklus plokštumoje – būna įvairių pakilimų, įtampų, sunkiau ar lengviau priimamų sprendimų, keblesnių momentų – net aklaviečių, klaidų, puikiai išnaudotų situacijų, nervingos, ramios arba greitos, tik punktyrine linija, tartum kokio eskizo atveju, nužymimos skleidžiamų prasmių bangos. Tekstas kiekvienam rašančiajam/skaitančiajam, kuris yra toks, o ne kitoks, turbūt suspindi vis kitoje vietoje ir kitokiomis prasmės spalvomis, priklausomai nuo to, kokios būsenos yra jo sąmonės sfera tuo momentu, kai jis savąja esybe liečiasi su tomis horizontaliai eilutėmis išdėstytomis grafemomis. O suspindėti gali ne tik turinys, o lygiai taip pat formos – sakinio struktūros, minčių jungimo principai ar prasminiai šuoliai, kurie gali būti paveikūs kaip tam tikri sprendimai arba priešingai – kenkti bendram teksto vaizdui ir, pavyzdžiui, labiau ne jo prasminei visumai, o būtent struktūrinei pusei.

Rašant tekstą iš nieko, nenuostabu, kad kartkartėmis užstringama ir susimąstoma, kaip ir kokius aspektus pasirinkti ir išrutulioti tekstą taip, kad tai būtų dar tas pats vientisas tekstas, kad minčių pertrūkiai nebūtų dideli ir kad kiekvieno kito sakinio tematika bei požiūrio taškai nebūtų labai nutolę ir skaitytojui nereikėtų itin didelių pastangų juos susiejant perskaitytos visumos šviesoje. Kad nebūtų skaitytojas, o ir rašytojas, kol rašo tekstą, būtent taip apsunkintas, dažnai norisi peržvelgti rašomą sakinį ar net visą tekstą nuo pradžios iki tos vietos, kur padėtas paskutinis ženklas. Ir visa tai tam, kad būtų galima pastebėti dar kitas galimas plėtoti teksto audinio dalis, juolab, kad rašytojui, jau nuėjusiam tam tikrą rašymo atkarpą, tos galimos vystyti prasmės atšakos dar gali būti labai aiškiai matomos. Jeigu laiko distancija nuo teksto rašymo pradžios nėra pernelyg didelė, dar galima iš tos pačios rašymo inercijos prikabinti daugiau šalutinių kelių prie pagrindinės mąstymo magistralės.

Kitas rašymo žaidimo momentas – pati situacija arba aplinkybės, į kurias yra patekęs rašytojas. Jei tos sąlygos, kuriomis buvo pradėtas tekstas, per visą rašymo eigą išlieka daugmaž pastovios – išorinis pasaulis bei vidinė sąmonės atmosfera pernelyg nesikeičia ir kitaip destruktyviai nepaveikia rašančiojo – galima tikėtis ganėtinai sėkmingo, daugiau ar mažiau pasiteisinsiančio žaidimo.

Dar vienas šitokios veiklos aspektas – teksto antrinis, tretinis ar dar tolesnis modeliavimas, kas iš esmės yra to teksto perrašymas, skaitant jį nuo pradžios iki galo pakartotinai, kai tekstas, atrodo, yra bent jau apytikriai baigtas arba kuomet jis yra ištraukiamas į šviesą po tam tikro laiko su intencija padaryti publikaciją iš kadaise užmesto mažo eskizo. Neretai nutinka, kad, pasikeitus sąmonės būsenai, tekstas nebeperskaitomas taip natūraliai ir daugmaž savaime suprantamai, kaip pradiniu rašymo etapu. Tokioje situacijoje turbūt galima ne tik stebėtis, bet ir nusišypsoti pačiam sau ar su ironija, pasišaipant pasižiūrėti į savo kadaise sudėliotą tekstą, iš kurio dar aidi tuometinis rašytojas, matosi kai kurie jo pėdsakai.

Apibendrinant žaidimo rezultatus ir apskritai pažvelgus į rašymo žaidimą tarsi iš šalies, galima padaryti daug daugiau pastebėjimų ir išvadų. Pavyzdžiui, viena tokių būtų apie šitokio žaidimo laimėjimus, kita – apie mokymąsi – mokymąsi žaisti ir rašyti vienu metu. Tęsiant pastarąją temą, vertėtų prisiminti pastebėjimą – tiek blogas, tiek geras tekstas ar tokios jo vietos yra vienodai naudingi mokymosi požiūriu – geras tekstas pamoko, kaip reikia rašyti, blogas – kaip rašyti nereikėtų, norint gerai rašyti. Čia turbūt galima grįžti ir prie pirmosios temos – laimėjimų/pralaimėjimų suvestinės. Kas yra geriau – sukurti tobulą tekstą ar parašyti bent vieną tobulą sakinį, kuris suspindi tarsi rasos lašelis pievoje ankstyvą vasaros rytą tekant saulei arba įstringa tarsi nepažįstamo žmogaus veidas gatvėj, minioj, o gal suglumina kaip apteškiantis purvinu vandeniu pro šalį riedantis automobilis? O galbūt nereikia ieškoti savaiminių vertybių, gal be išankstinių nuostatų imti ir pakeliauti tais siūlomų prasmių labirintais ir labiau stebėtis ne tekstu, o tuo, kas su manimi ar jumis darosi, skaitant vieną ar kitą teksto vietą, pavyzdžiui, nuskrendant ir parskrendant mintimis prie šito ar kito teksto, išplėtojant mintyse ir vaizduotėje geriau vieną ar kitą teksto vietą, suprantant geriau aprašomą dalyką, negu tai suprato, galėjo suprasti ar galėtų suprasti teksto autorius.

Tekstas gali būti svarbus ir tuo, kiek pažadina ir ar apskritai kam nors pažadina mane, tave, jus ar mus šitoje nuolatinėje dabartyje. Gal pažadina prisiminimams, gal ateities planams, gal draugystei ar pareigai, gal mokymuisi, gal stebėjimui, kurį vėl kas nors kuriam laikui buvo nutraukęs. Rašymas mąstant juk yra ir vienas būdų rašyti, kai nesirašo, o rašyti norisi. Rašant reikia galvoti ne tik apie tai, kurį sakinį labiau tiktų parašyti teksto pradžioje, o kurį – pabaigoje, bet ir susimąstyti, kas yra šita būsena, kuri apima rašant ir kuri tokia panaši į svaiginimąsi ar erotinį jaudulį, kai laukiama ko nors, kas nematomas, bet stipriai jaučiamas tuoj ateis į sąmonę ir ją sukrės taip, kad banga bus jaučiama ne tik galvoje, bet dar ir krūtinėje – rankos ir kojos šitoje situacijoje atrodo ne kaip judėjimo ir praktinės veiklos įrankiai. Dar tenka susimąstyti, kokią metaforą pasirinkti, kad būtų galima paprastai ir kuo taupiau išreikšti mintį apie teksto užrašymo vyksmą. Su kuo tai palyginti? Su besipučiančiu balionu, kuomet prasmių erdvė plečiama ne vienu atsikvėpimu iš karto, o po truputį, prieinant prie teksto keletą ar net keliolika kartų? O gal tiksliau lyginti šitą procesą su namo iš kubelių statymu, bet tos detalės ar teksto architektūros elementai gimsta tarsi iš nieko ar bent jau atsiranda iš tokios vietos, kurioje neteko ir, matyt, neteks niekad būti, kad būtų galima padaryti tame ten esančių statybinių medžiagų inventorizaciją.

Visada ir bet kurioje teksto vietoje galima susimąstyti, kokio tai žanro kūrinys, kokio žanro jame mažiau, o kokio – daugiau, kaip ir pagalvoti, kiek tekstas išreiškia jaunatviškos drąsos, o kiek ir kokią atspindi patirtį, ir ar galima visa tai vadinti analize?

Dar galima kalbėti apie supratimo raktus. Kokie jie? Gal kiekvienas kokio nors teksto autoriaus tekstas yra visų kitų jo tekstų supratimo raktas? Kokią tekstų skaitymo eilės tvarką pasirinkti, sutinkant su tokia rakto samprata? Chronologinę, teminę/probleminę, atsitiktinę? Bet kuriuo atveju teks vėl žaisti, rinktis vienokią ar kitokią perskaitymo ir supratimo strategiją. Skaitytojui, kuris susiduria su gatavu produktu, matyt, kyla kitokio pobūdžio supratimai ir nusistebėjimai negu teksto formavimo procesą išgyvenusiam, tekstą įgyvendinusiam rašytojui. Prasideda skaitymo žaidimas. Manasis rašymas juk tėra fizinis procesas, kai judindamas rankas ir pirštus išdėlioju lietuviškos kalbos ženklus. Netgi rašymas savo esme yra skaitymas, dar kitaip – supratimas, kuriam visa šita prieš akis vykstanti fizika reikalinga tiek, kiek ji išjudina, ištekina tas prasmes, kurių iš sąmonės ar pro sąmonę kitaip turbūt ir nėra įmanoma išleisti į pasaulį. Rašymas yra savito tipo patyrimas, ne juslinis, nes juslinis tik tiek, kiek tai aprėpia rašymo priemones arba įrankius. Gaminasi prasmės – reiškiniai, kurie neužima jokios erdvės ir nepaklūsta jokiam laikui, ko negalima pasakyti apie matomus ir girdimus daiktus; rašymas gali būti gryna metafizinė veikla – per fizinius veiksmus ir įvairias materialias priemones įvedantis sąmonę į grynųjų prasmių lauką. Patenkama į šitą lauką tą akimirką, kai yra suprantamas žodis. Visi pertrūkiai tarp savokų, tušti tarpai prasmės požiūriu yra pilnatvės momentai juslumo plotmėje. Kai aš nebesistengiu suprasti – lieka grynas pasaulio gaudimas, kurį suvokiu tais jusliniais kanalais: rega, klausa, uosle, skoniu ir lyta (išoriškai), išgyvendamas jausmus, emocijas, nuotaikas, būsenas savo viduje. Prasmė, tariant kiekvieną žodį, atitraukia dėmesį nuo juslumo. Sąmonė, viena vertus, atrodo tokia didelė – galiu vien žvilgsniu aprėpti šio pasaulio peizažų tolumas, jausti šalia esančių daiktų artumą, kita vertus, ji tokia pat maža, beerdvė ir, matyt, belaikė, kaip ir tie prasminiai kibirkščiavimai. Sąmonėje telpa ne tik pasaulis, bet pati sąmonė ar bent kuri nors jos dalis telpa vien tik žodžiuose, netgi viename žodyje, raidėje, taške. Kiekvienas tekstas, nepriklausomai kuriame laike ir vietoje jis sukurtas, bent potencialiai turi savybę, kaip ir kiekvienas žmogus – galimybę, praplėsti sąmonę, išplečiant jai prieinamų prasmių, reikšmių, sampratų, koncepcijų, teorijų ir praktikų erdvę.

Dar galima pakalbėti apie interpretavimo prizmes ar supratimo matricas. Šios metaforos man reiškia tam tikrus filtrus, teorines, kasdienes, ideologines, stereotipines, dogmatines ir kitokias įvairių dalykų sampratas, kurių šviesoje yra suprantamas tekstas. Turbūt skaitymo patirtis savaip susikuria absorbuodama gal ir ne visą, bet nemažą, pavyzdžiui, per dieną patirtų įvykių ar išgyventų reiškinių visumą. Pavargęs žmogus tekstą perskaitys vienaip, o kitaip jis bus skaitomas pailsėjus: kupinas fizinių bei intelektualinių jėgų žmogus greitai susidoroja su tokiais niekais. Šia prasme galima kalbėti apie įvairias nuotaikas – nerimą, liūdnumą, skaitymą iš nuobodulio ir t. t., o dar yra mieguistumo, apsvaigimo išgyvenimai, suteikiantys sąmonei foną jeigu ne kaip aktualiai vykstantys reiškiniai, tai bent jau kaip prisiminimai.

Dar galima galvoti ir kalbėti tuo pačiu raštu apie rašymo prasmę. Ne tik apie žaidybinį šito proceso aspektą, kuris kaip tik ir buvo šiame tekste daugiausia nagrinėjamas. Prasmės klausimas atrodo visai prasmingas ir anapus žaidimo. Atsakymą galima išskaityti tekste – kaip užrašytą, jį galima išskaityti tarp eilučių ir gal net tarp žodžių – susikuriant savąją tiek rašymo, tiek skaitymo nežaidimo prasmę. Nepriklausomai nuo to, kaip dar kitaip įprasminsime šitokį užsiėmimą, turbūt galima kalbėti ir apie bendrą tiek rašymui, tiek skaitymui dalyką – paprasčiausią malonumą pakeliauti kieno nors nutiestu, nors gal ir nelabai patogiu kalbos keliu. Dar prieš kelionę galima išsikelti įvairius tikslus, o galima tokiais reikalais visai neužsiimti, nes paprastai skaitant kas nors savaime atsiranda, nebūtina susikurti perskaitymo projekto po ilgų ir gilių svarstymų, analizių, gal net diskusijų.

Baigiant skaityti, kol atmintis dar gyvai susijusi su šituo rašymo ir/ar skaitymo vyksmu, galima mesti apibendrinantį žvilgsnį į teksto visumą ir pagalvoti, koks bendras šito žaidimo įspūdis? Ar bent kas nors pavyko? Ar pasakyta per daug ar per mažai? Kaip galėjo įvertinti šitą nuotykį pats rašytojas, jau gal ir nebe taip svarbu, ypač jeigu jis nekėlė arba neiškėlė šito uždavinio rašydamas – tad tenka visa tai padaryti skaitytojui. Ar šitas žaidimas yra sąmoningesnis kaip pranešimas ar labiau – tik kaip žaidimas rašant, kur kiekvienam sakiniui su savaja įžvalga, nuoroda ar pastebėjimu yra parinkta nebūtinai tinkamiausia vieta, leidžianti sušvytėti savo prasmėmis intensyviausiai ir padedanti apsaugoti šito prasminio vieneto dvasią nuo kitų teksto audinio dalių. O gal tekstas palieka netgi labai chaotiško, be aiškesnės strategijos ar siekiamo tikslo suręsto žodinio darinio įspūdį? Ar tekstą reikėjo skaityti nuo pirmojo sakinio? Ar tai baigtas tekstas? Ar visada verta klausti kodėl? Ir ar galima apsiriboti tik šiuo vienu kodėl?

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Pasaulis – tai aš ir visa, kas nesu aš. Dėl pasaulio realumo daug abejoti gal ir nereikia, o štai kur yra tas „aš“? Gyvename patiriamo pasaulio ir kalbos apsupti. Miesto šurmulio ir informacijos „triukšmo“ pertekliaus sąlygomis paprasčiausia yra ne tik socialinius reiškinius, bet ir daugelį sąmonės procesų palikti savieigai – veikti ar mąstyti pasineriant į praeities momentus ir/arba kurpiant eilinius planus. Taip nežinia kur ir dingsta pasaulis, laikas, artimi ir neartimi žmonės; dingstu ir aš pats. Sapnuoji gyvenimą, o gyvenimas sapnuoja tave. Bet kartais pavyksta nubusti ir tada, kai jau esi seniai išlipęs iš lovos. Būna pabudimų, po kurių šiek tiek ir kuriam laikui atsigręži į save patį.

Gilintis į save jau šimtus metų siūlo įvairiausio tipo mąstytojai. Dabar žmogaus vidujybės sritis, tiek, kiek ją galima iškelti į išorę, atrodo vis labiau uzurpuojama specialaus psichologijos mokslo. Žinome, kas yra jausmai, valia, intelektas; taikome sau įvairius charakterio apibrėžimus, schemas, lyginame save su visokiomis asmenybių tipologijomis – juk tada taip paprasta: žinai, koks yra kitas ir koks pats esi. Gali lengvai ir paprastai pasakyti kitam, kad, pavyzdžiui, esi labiau cholerikas negu flegmatikas, arba esi sangvinikas, o ne melancholikas. Vidinis gyvenimas lengvai išsiverčia laukan, jis, tarsi koks daiktas, tampa lengvai aprašomas, išmatuojamas, suklasifikuojamas – kur čia dar galėtų būti kokia paslaptis? Tiesiog imi teoriją ir ją prisitaikai sau pačiam.

Įpročiai, kurie apima ir mūsų reakcijų į vienus ar kitus reiškinius pastovumą, dažnai ir yra pagrindas atlikti psichologines asmenybės analizes. Be abejo, tokie įpratimai nėra tik fiktyviai suręstas teorinis asmenybės modelis, kuris laikosi tik ant paties teoretiko fantazijos sparnų. Tokie įpročiai turi ir vadinamąjį „objektyvųjį pamatą“. Širdies ritmas, kitokių fiziologinių procesų pobūdis ir nuo jų priklausomi ar bent kiek nors jų nulemti psichiniai procesai yra stipriai susiję. Kūnas ir sąmonė, kaip vienas kito koreliatai, nekelia abejonių, šių žmogaus egzistencijos dimensijų negalima apeiti, abu aspektai svarbūs tyrinėjant tiek kūną, tiek sąmonę. Tačiau vien tuo apsiribojus, vaizdas gali pasirodyti nykus. Aš turiu kūną, kuris paklūsta materijos dėsniams, ir vidinį gyvenimą, sąmonės srautą, kuris taip pat gali būti aprašomas kaip ganėtinai stabilus ir netgi materialus. Negi esu tik medžiagos ir įpročių visuma?

Tad norėtųsi panagrinėti tą savąją „aš“ tikrovę. Viena vertus, mes būname pasaulyje, kuriam esame nuolat atsivėrę. Mūsų jusles nuolat pasiekia pasaulio skleidžiama „muzika“. Tereikia sutelkti dėmesį, pavyzdžiui, į skonį, uoslę, klausą ar regą, ir pastebėsime/prisiminsime, kokiais skirtingais būdais mes nuolat sąveikaujame su pasauliu. Tačiau tuo mūsų buvimas, aišku, neapsiriboja. Kaip mes esame pasaulyje, lygiai taip pat arba tuo pačiu esame ir kalboje. Kalba, beje, kaip tik ir yra pagrindinis instrumentas, leidžiantis netgi fiziologiškai sutelkti dėmesį į vieną ar kitą būties srauto akimirką, vietą, vietos akimirką ar akimirkos vietą. Turime žodžius: garsas, kvapas, vaizdas, skonis, o dar yra lytėjimo patirtis. Taip mes tarsi vaikštome po fenomenologijos laboratoriją – savo kūną, galėdami į tikrovę pažiūrėti pro vis kitą langą. Tačiau iš tokio kalbinio – fiziologinio buvimo lygmens, nesunkiai gebame pabėgti į grynąjį kalbos pasaulį, kuriame užsidarome tarsi vienutėje. Skaičių pasaulis turbūt yra vienas geriausių nuo empirinės tikrovės visiškai atsiejamo pasaulio pavyzdžių. Panašiai kaip skaičiuose galima „apsigyventi“ ir sąvokose, kur svarbu jau ne tiek žodžių ir tikrovės sąsajos, o įvairūs santykiai, konotaciniai sąryšiai tarp žodžių. Taip patenkame į kalbą, kuri, atrodo, yra visada nukreipta į pasaulį, netgi visada susijusi su konkrečiomis praktinėmis problemomis. O vis dėlto tai yra tik kalba, ir dažnai – niekas daugiau. Akivaizdu, kad taip, kaip gebame matyti akimis, tam tikra prasme gebame matyti ir sąvokomis, žodžiais, minčių vaizdiniais.

Grįžtant prie patiriamosios nekalbinės tikrovės, reikia pasakyti, kad ta pati kalba ne tik įgalina mus sutelkti dėmesį į kurią nors tikrovės sritį, bet ir užmaskuoja tą atvirą mūsų sąmonei tikrovės plotelį. Patiriami dalykai gyvenime paprastai mums svarbūs tiek, kiek svarbūs konkrečioje situacijoje ir dažniausiai pragmatiniu aspektu. Išgirstu lėktuvo garsą – žinau, kad kažkur danguje, jeigu jis giedras, galiu pamatyti to lėktuvo brėžiamą baltą pėdsaką. Raudonai apsirengusį žmogų greičiau išskiriu iš aplinkos fono – tai tam tikras signalas, ir vėlgi ganėtinai informatyvus. Užuodžiu maistą – susimąstau, ar dabar esu alkanas, ar dar ne. Tokie pavyzdžiai rodo, kad kalba iš esmės yra pagrindinis žmogaus manipuliavimo pasauliu įrankis. Būtent kalba, o ne rankomis pirmiausia sutvarkome arba pritaikome tikrovę savo reikmėms. Tada, kai tokia manipuliatyvi kalba susilieja su patirties dalykais, pastarasis buvimo lygmuo yra tarsi uždengiamas, užmaskuojamas. Mums lieka tik patirties šešėlis, bet svarbiausia yra tai, kad tada atsiranda vienokios ar kitokios veiklos perspektyva.

Taigi turime trinarę schemą: patirtis – kalba – veikla. Susitelkus į vieną kurią nors iš šių sričių, automatiškai daugiau ar mažiau redukuojamos kitos dvi. Grynoje veikloje nelieka kalbos, ir dėmesys nebeužčiuopia „tikrovės skonio“ – tai gali paliudyti automobilio vairavimo patirtis. Tada, kai vairuotojas viską daro automatiškai, galvojama ir/arba kalbama apie tai minimaliai. Kaip redukuojamas mąstymas grynojoje veikloje, viename interviu yra vaizdžiai pasakojęs filosofijos profesorius Algis Mickūnas. Jaunystėje Japonijoje jis mokėsi šaudyti iš lanko. Šios srities meistru tampama tada, kai be jokių didesnių apmąstymų tiesiog nusitaikai, paleidi strėlę, ir ji atsiduria reikiamoje taikinio vietoje. Automatikos esama ir ten, kur dažnai nenumanome ar bent nesitikime esant. Teksto skaitymas ir netgi bendravimas su kitu asmeniu dažnai yra tokios veiklos sferos, kuriose automatizmas pasireiškia visu mastu ir nebūtinai tada, kai turimas omeny darbiniais santykiais pagrįstas komunikavimas, kur kalbos turinio ir formos dalykai jau savaime yra nusistovėję. Toks automatizmas padeda mums optimaliai siekti norimų, labai siaurų pragmatinių rezultatų. Kalbėjimas su kitu leidžia veikti: išlaisvinamos kalbos, kaip praktiškai svarbios informacijos nešėjos, galios.

Tačiau kas būtent vyksta kalbantis? Kaip kiekvienas iš mūsų, regėdamas pasaulį iš savo perspektyvos, turėdamas savitą patirtį, charakterį, bendravimo įgūdžius ir to bendravimo suvokimą, sugeba užmegzti ryšį su kitu žmogumi, su kita sąmone? Juk pokalbio metu netgi sugebame surasti arba prieiti abiem pusėms bendrą supratimą. Be abejo, toks supratimas neretai būna vienas iš kalbos sukuriamų fantomų, viena iš kalbinių iliuzijų. Dažnai atrodo, kad pašnekovas atspėja mūsų savokų reikšmes, o iš tiesų vieno ir kito aptariami dalykai gali iš esmės skirtis. Tada kitas, pirmiausia, jo kalba yra transformuojama į mano kalbą, kito tikrovė tarsi ištirpsta mano kalbinėje tikrovėje, kitas yra perskaitomas mano paties kalbinėmis priemonėmis. Tokiu atveju mes nebeišeiname anapus savęs, anapus savo kalbos ir jos generuojamų reikšmių. Pasiliekame savajame vidujybės pasaulyje, nors veiklos prasme galime būti ypač aktyvūs net ir bendraudami su kitais individais. Kyla dar vienas klausimas – ar kito supratimas nėra vien tik iš anksto, gal net miglotai, numanomos ar nujaučiamos, tačiau vis dėlto išankstinės nuomonės arba hipotezės patvirtinimas? Tai, be abejo, tik dar viena šio teksto keliama problema, kuri dar vienu aspektu liudija pamatinį egzistencinį žmogaus vienišumą šiame pasaulyje. Bet užteks apie tas problemas.

Galima pastebėti, kad komunikavimo metu kitas žmogus, ypač jeigu jo patirtys ir apskritai asmenybė labai skiriasi nuo manosios, įdomiai paveikia mane patį. Esu pastebėjęs, kad tada tampu savotišku to kito žmogaus atspindžiu arba veidrodžiu. Kiekvienas žmogus išlaisvina ar bent jau atkreipia dėmesį į vis kitas ne tik savo, bet turbūt dar labiau – mano paties savybes. Kitas gali netgi pasitarnauti kaip savotiškas mano paties refleksijos ir savivokos instrumentas. Jau banalu sakyti, bet kito kitoniškumas padeda pamatyti arba įsisąmoninti mano paties kitoniškumą. Kol neturiu jokių susidūrimų su kitais (nebūtinai su žmonėmis – tai gali būti gyvūnas, oro balionas ar muzikinis klipas), tol negaliu sustruktūruoti, apibrėžti ar suformuoti vienokių ar kitokių savo paties kontūrų.

Tačiau ne tik galima, bet turbūt ir reikia atsitraukti nuo kalbinių schemų, visokių reikšmių ir supratimo. Žmogui bent retkarčiais yra prieinamas ir nesuinteresuotas kurios nors tikrovės plotmės stebėjimas, kontempliatyvus santykis su jį supančiais pačiais įvairiausiais būties fenomenais, su tuo, kieno atžvilgiu kalbos dėka žmogus sugeba įgyti distanciją ir taip įsteigti daikto/reiškinio ir net viso esmo transcendenciją bei surasti save patį pasaulyje. Tada tikrovės patyrimas yra intensyviausias. Juk būtent dėl to daug kas visą gyvenimą išsaugo nuostabios melodijos, vaizdo ar kito, pirmiausia jusliškai patirto dalyko prisiminimus, kuriuos paliko intensyvus kurios nors būties srauto dalies stebėjimas.

Žmogus yra paskendęs tarp daiktų, tačiau jis nėra tik vartojanti ir pažįstanti būtybė. Žmogus pirmiausia yra tai, kas sugeba atsiverti čia ir dabar esančiam pasauliui. Atvirumas kitiems esiniams yra ne kokia nors dar viena sielos ar proto savybė šalia kitų, bet visas žmogus yra totaliai atsiverianti pasauliui būtybė. Žmogus yra betarpiškai susijęs su šiuo atvirumu. Daiktai jam esti tiek, kiek jie jam atsiveria. Žmogus yra tai, kam savo pavidalais atsiveria daiktai ar kitos būtybės – jis yra pats atvirumas pasauliui. Aš atsiveriu ne tik žmogaus vaizdui ar jo balsui; atsiveriu ir jo kalbai, jos skleidžiamoms prasmėms. Kad galėčiau atsiverti kitam – žmogui, daiktui ar žodžiui – pirmiausia turiu atsiverti pats sau, pirmiausia turiu būti jau atvėręs savo žodžių vienas ar kitas prasmes, radęs savo individualų santykį su šiais dalykais.

Tai, kam žmogus atsiveria, arba tai, kas yra anapus jo sąmonės, ir yra transcendentinė būtis – juslėms tiesiogiai atsiverianti daiktiškumo stichija. Transcendencija yra esmas, supantis žmogų iš visų pusių ir rodantis save tai kaip spalvą ar garsą, tai kaip skonį ar kvapą, tai kaip akmens sunkumą arba kaip medžio lankstumą, šypseną ar žvilgsnį – žodžiu, taip įvairiai, kaip tik gali šis esmas žmogui byloti apie save per konkrečius esinius arba daiktus. Būties raiška žmogui yra stulbinamai įvairi.

Esmingas, patyrimu prieinamas daiktų buvimo būdas nepatenka netgi į pažinimo akiratį, o yra atveriamas tik konkrečios žmogaus egzistencijos. To, ką, pavyzdžiui, patiriame kaip spalvą ar garsą, skonį, kvapą, šiurkštumą, mes negalime paaiškinti, išreikšti mokslo kalbos sąvokomis. Kasdienei kalbai tai irgi būdinga. Tyrinėdami ar aptardami šiuos fenomenus, mes atsiremiame į patį jų duotumą mums. Jusliškai duota transcendencija yra tarsi užsisklendusi savyje, pažinimas prie jos negali prieiti – tačiau mes ją nuolat pasiekiame tiesiog jai atsiverdami ir ypač tada, kai bėgame nuo arba iš kalbos, jos prasmių labirinto; tada kalbą galima pasitelkti ir kaip pabėgimo nuo pačios kalbos priemonę.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Varčiau sekmadienį mūsų laikraštį ir įsipainiojau į sąvokas; viskas prasidėjo, kai prisiminiau vieną Herakleito mintį. Jis yra pasakęs: „Visur pilna dievų.“ Nuo to momento ir aš pradėjau matyti Dievus. Supratau, kiek jų yra visur daug. Turiu omenyje ne vien gražias Lietuvos merginas. Tų dievų pilna ne tik išorėje, bet ir mūsų pačių viduje. Štai vienas tiki muzika, kitas daile, trečias kultūros analitika ir eseistika, dar kiti politika, grožine literatūra, plaukų ilgiu, ekonomika, fizika, aguonomis, diferencialiniu skaičiavimu, kokybėmis ir kiekybėmis, yra garbinančių save, kaip vadovus, mylinčių savo darbą, tikinčių tėvais, vaikais, mylimaisiais, kitokiomis amžinomis vertybėmis ir objektyviais įvertinimais, mona lizomis, „Grynojo proto kritika“, rimta veido išraiška ir tikinčių tiesiog savimi, o ir aš pats tikiu šiais dalykais ir ne vien dėl to, kad nieko kita nebelieka, kaip tik tikėti. Turbūt tikiu dar ir Dievą, kuris mato kitus Dievus ir tų Dievų Dievus… Šioje vietoje ir užbaigsiu tikėjimo objektų – sąvokų sąrašą, nebekonkretinsiu jų, nes tomis pačiomis sąvokomis pajutau, kad taip tikint mano tikėjimas gali ir susvyruoti. Peršasi išvada: jei kuo nors tiki, tai geriau jau tikėk stipriai.

Aš nenoriu pasakyti, kad graikiškoji daugdievystė yra vienintelė įmanoma ir tikra religijos forma. Argi žmogui spręsti apie dieviškus dalykus? Kaip jis galėtų nustatyti, kuris žmogus yra religingas daugiau, o kuris mažiau? Juk tada mažų mažiausiai pačiam reikėtu tapti Dievu. O Dievai, aišku, ne visi, kaip yra žinoma, gyvena Naujojoje Vilnioje ir kurnors arčiau Vilniaus centro.

Žodžiai yra žodžiai, kaip jausmai yra jausmai, o sapnai yra sapnai. Kad žodžiai yra ne vien tik žodžiai, rodo tai, kad žmonių organizmai nevienodai toleruoja žodžius. Tik nelabai aišku, kas tų žodžių kartais nevirškina, – ar tik kūnas?Visos sąvokos, kurias vartoja žmogus, parodo, kuo jis tiki. Žodžiai – tai Dievai, pro kuriuos, kurių atžvilgiu, kurių akivaizdoje mes žvelgiame į pasaulį. Kaip teigė filosofas Algis Mickūnas, sakydami „stalas“, mes stebime daugiau nei vien juslėmis pagaunamą objektą.

Kai kalba kitas žmogus arba, dar geriau, kai skaitau „Kito žmogaus tekstą“, juk jokiais būdais nepersikeliu į kito žmogaus patirtį taip, kad ji man būtų duota visa iš karto ir dar kaip mano patirtis. Ką jau bekalbėti apie patirtį, jeigu net negaliu persikeli į jo/jos sąvokų reikšmes… Kito sąvokas visada matau per savo sąvokas. Netgi jo Dievą matau per savo sąvoką Dievas. Tokiu aspektu pasirodantis solipsizmas yra viena pamatinių sąmonės struktūrų, kurią galima tik ignoruoti, bet ne paneigti teoriškai. Šiuo požiūriu kito suprasti aš negaliu netgi iš principo. Sąvokų patikslinimas (vadinamasis apibrėžimas – kai atnašaujama ir tikslumo Dievui) padėties negelbėja, o kaip tik dar labiau komplikuoja. Juk kiekvieną sąvokos apibrėžimo žodį irgi galima apibrėžti, ir taip iki begalybės. Jau vien teorinė tikimybė, kad taip apibrėžinėjant reikšminiai sąvokų skirtumai tik didės, yra labai didelė, praktiškai ta tikimybė tik didėja, progresuoja. Visi tokie apibrėžimai yra žaidimai, kurių taisykles mes patys ir sukuriame arba, kaip dabar sako neoplatonikai, – atrandame. Pavyzdžiui, galima pateikti tokių sąvokų „apibrėžimų“: mokslas – tai menas, religija ir filosofija; menas – tai mokslas, religija ir filosofija; religija – tai mokslas, menas ir filosofija; filosofija – tai menas, mokslas ir religija. Jei pastebėjote, tuo galimybės toli gražu neišsemtos. Mokslą galima apibrėžti pirmiausia kaip religiją, tik po to kaip filosofiją ir tik galiausiai kaip meną, o jei dar bandysime apibrėžti sąvokos apibrėžimo žodžius… Svarbūs yra ne tik apibrėžimą sudarančių žodžių pobūdis, bet ir jų tvarka, išdėstymas. Kažkam dabar atėjo aukso laikai. Panašiais ir kitokiais išvedžiojimais bei postringavimais galima įtikinti bet ką ir bet kuo.

Kaip dabar reikėtų mąstyti apie vienų sąvokų išverčiamumą į kitas, apie hermeneutiką? Turbūt belieka pritarti Kantui, sakiusiam, kad tiesa yra vadinama tai, ką tvirtina minia. Tai ne tik turgaus, stadiono ar darželio auklėtojų bendruomenė. Tokia minia tai juk ir žodynai, enciklopedijos, – ir kaip būtų galima netikėti tuo, ką sako žinantis, ekspertas, išminčius? Problemų tik daugėja. Demokratija, jau pagal apibrėžimą yra minios valdžia. Gerai tik, kad pripažįstama, jog tų minių yra daug ir, kad jos turi kalbėtis tarpusavyje, kad neužstotų vienos kitoms saulės. Demokratijos teoretikai taip pat pripažįsta, jog demokratija nereiškia laisvės daryti bet ką, tai nėra erdvė savivalei. Tu esi atsakingas už savo veiksmus, o nepridaryti visiškų nesąmonių padeda bent kažkoks kurių nors dalykų supratimas. Yra visiems bendros demokratijos žaidimo taisyklės. Kas jų nesilaiko – iškrinta, o jei nekrinta, tai turi būti išmesti iš žaidimo pirmiausia tie, kas tų nekrintančių nemeta lauk.

Jeigu reikalai su sąvokomis yra tokie, kaip ir sakiau (kaip norėjau, kad būtų), tai, kol mes negalime adekvačiai (pagal tapatybės principą A = A) suprasti kito, mes nieko už kitą negalime ir nuspręsti. O štai Lietuvoj dabar kaip niekad visi nori vienas kitam vadovauti.

Kultūros Dievą, kuris yra priešingas Natūros Dievui, sudaro keturios dalys: religija, mokslas, menas, filosofija. Kaip ir kiekviename organizme, visos jo dalys yra organiškai susijusios. Sutrikus bent vienai iš jų, pavojus, kartais ir mirtinas, iškyla visam organizmui. Kultūra ir natūra yra priešybės, kurios steigiasi viena kitos atžvilgiu. Be vienos negali būti kitos. Tik iš kultūros pozicijų galima pamatyti tai, kas yra kita jos atžvilgiu – būtent Natūrą. Yra daug sąvokų, kurios galėtų būti traktuojamos, kaip apimančios šiuos antipodus; biologai sakytų, kad tai „Gamta“, kiti – „Dievas“, „Pasaulis“, „Kosmosas“ ir kitaip.

Turbūt dauguma lietuvių yra girdėję, kad Lietuvos valstybė dar yra jauna demokratija. Kas yra jaunas, tas kada nors taps brandus, pasens, o galiausiai ir numirs. Mums pasisekė, mūsų demokratija dar jauna ir, atrodo, dabar gyvenantiems lietuviams pasiseks nepamatyti jos mirties.

Jauna mūsų demokratija serga. Serga ir Lietuvos kultūra. Daktarai nemeluoja sakydami, kad ligą reikia pradėti gydyti kuo anksčiau, kitaip ji progresuos ir taps neišgydoma – ligoniui gali net tekti paskutinias savo dienas praleisti vartojant stiprius narkotikus, tai yra nesąmoningai.

Jei pasakyčiau, kad serga Lietuvos kultūrinė spauda, jos finansinis sektorius, manau, nesumeluočiau, o gal atsirastų tokių, kurie pasakytų – Lietuvoje kultūrinės spaudos darbuotojams dabar irgi aukso laikai atėjo, ir kultūrinė spauda dabar yra kaip niekada sveika, viskas gerai? Aišku, kad skundžiasi visi: ekonomistai pasakytų, kad Lietuvoje ekonomika taip pat negaluoja, ji dar tik vystosi; mokslininkai pasakytų, kad mokslas kraujuoja, bet kažkaip sugeba apvaisinti kitų šalių mokslą… Politikai labai dažnai pasigenda politikos kultūros, tik didžiųjų miestų kunigai gali pasidžiaugti gausiai susirinkusiais bažnyčiose. Gal tai ir tiesa. Nežinau. Aš už visus juk negaliu kalbėti. Kalbu už panašius į save, apie tą minią, kurioje, manau, pats esantis. Kai pradedama perdėtai rūpintis savo ar kieno nors kito sveikata, parodoma, kad ta sveikata tiek pat tikima, kiek ir netikima. Nepaisydamas to, manau, jog tie laikai, kai kas nors perdėtai pradės rūpintis kultūrinės spaudos finansine padėtimi, dar greitai neateis.

Kultūros organizmas yra labai sudėtingas, jo dalys taip pat sudarytos iš dalių. Pasitelkus mikroskopą, pavyzdžiui, ligas galima užčiuopti tiesiog pėsčiųjų perėjoje, kai pamatai, jog koks nors vairuotojas žaidžia žaidimą – ar jam pavyks visu greičiu pralėkti pro tave, kol tu dar neatsidūrei mirties taške. Kad visi žmonės yra gydytojai, teisininkai, verslininkai, filosofai, mokytojai, klounai, kvailiai, chamai, menkystos, tušti pasipūtėliai ir taip toliau, nėra jokia paslaptis. Skirtumai tik kiekybiniai – būtent, kiek kas kurioj nors srityje yra pažengęs. Nesu ir aš visų sričių gydytojas, kur jau ten būsi, kad ir patys medicinos profesoriai apsiriboja, pavyzdžiui, tik akių ar plaučių gydymu, o ir tos srities, kurią norėčiau gydyti, gerai neišmanau, esu tik šarlatanas, bet sako, kad ir jiems kartais šis bei tas pavyksta.

Mūsų kultūrinės spaudos finansinė situacija yra apgailėtina. Tai, be abejo, atsiliepia ir tekstų kokybei. Išeitis yra. Laikraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius Kornelijus Platelis Šiauliuose pasakė: „Kultūrinę spaudą reikia remti.“ Tai, kad verslininkai remia kitokią spaudą, dažnai rodo tik jų trumparegiškumą ir fantazijos stoką, nors dažnas to turbūt tikrai nepripažintų. Ar yra daug tokių žmonių, kuriems kultūra būtų svarbi? Manau, kad jų yra pakankamai, ir dar manau, kad kas nors, remdamas kultūros žmones ir juos remiančius politikus ar/ir verslininkus, savo įtakos sritimi galėtų džiaugtis ir pačioje aukščiausioje valdžioje. Akivaizdu, kad jei pradedi tikėti vienu Dievu, tai mažiau tiki visais kitais; argi kas nori, kad kas nors mažiau tikėtų jų dievais, juk tada ir dėmesio iš kitų gauni mažiau, o ir piniginei tas atsiliepia. Bet juk tai nėra neabejotina tiesa. Tai, kad verslas nedaro verslo iš kultūros, rodo tik užsitęsusį, kūdikišką to paties verslo bejėgiškumą. Verslininkai, kurių mamos buvo geresnės ir leisdavo jiems žaisti, kol kas daugiausiai gyvena Vakaruose. Ten kultūros industrija yra išvystyta ne mažiau negu mūsų alkoholio pramonė. Ten net minia mokoma suprasti, kuo skiriasi daikto kaina nuo vertės. Ir apskritai ten pieno upės plaukia, tiesiog ant medžių auga ar po jais yra prikritusių visokių daiktų, kokių tik tavo širdis gali užsigeisti. Ten nieko nereikia dirbti, o jei ką ir dirbi, tai tik dėl to, kad tau patinka tai daryti, niekas tau nenurodinėja ką ir kaip reikia geriau daryti, nes tu pats už visus kitus viską geriau žinai. Darbas nelabai skiriasi nuo žaidimo; jei pabosta kokiam nors įmonės vadovui skaičiuoti ir skaičiuoti, jis perkelia savo ofisą kitur, pradeda dirbti savo fabrike valytoju, taip atsiranda naujų ir labai įdomių galimybių tirti savo rinką, pažinti savo klientus ir taip toliau. Ak, kada ir pas mus taip bus? Užmiršau pasakyti, kad tokie jų žaidimai yra įmanomi tik todėl, kad daugmaž visi daugmaž laikosi visų jų demokratijos žaidimo taisyklių. Ten viskas ne tik turi vertę, bet yra ir gana teisingai įkainota. Štai jums ir rojus žemėje. Bet grįžkime į Lietuvą. Pavyzdžiui, čia, kaip, aišku, yra dar ir tame pačiame užsienyje, muzikos, kaip ir kitką galima parsisiusti iš interneto, nemokamai. Aišku visada galima save ir kitus guosti patarlėmis, tokiomis, kaip: Geriausi dalykai yra patys pigiausi arba iš viso nieko nekainuoja; Ne piniguose laimė; Geriau turėk šimtą draugų, negu arklių. Bet juk žmogus bent pradžioj ne vien protu gyvas yra… To, ką žmogus gauna žiūrėdamas gerą filmą, valgydamas skanų maistą, skaitydamas nuostabų tekstą, klausydamas nuostabios dainos jis niekad negaus važiuodamas nuostabia mašina, gyvendamas nuostabiame name, turėdamas nuostabius dantis ir taip toliau. Nenoriu pasakyti, kad vieni dalykai yra mažiau ar daugiau nuostabesni už kitus. Noriu pasakyti, kad visi dalykai, kad ir kokie jie skirtingi būtų, yra vienodi vienu požiūriu – visi jie yra nuostabūs. O štai Lietuvoje teigiama, kad gyventi mieste yra nuostabiau negu kaime, kad būti protingu yra nuostabiau negu kvailu, kad raudona spalva yra gražesnė už mėlyną ir taip toliau. Akivaizdu, kad vieni dalykai pas mus, o gal ir ne tik pas mus, yra pervertinti, o kiti yra labai jau neįvertinti, arba įvertinti taip, kad ta vertė yra įgavusi net minuso ženklą. Kaip įmanoma nustatyti, kas kiek yra vertas? Akivaizdu, kad ne šarlatano kompetencijai atsakyti į tokį klausimą. Gal ir neužtenka tik įkainoti daiktus ir saugoti autorių teises, taip pat kaip yra saugomos kompiuterių bei programinės įrangos gamintojų teisės. Gal pati rinka ir negali sureguliuoti arba nustatyti optimalių visų daiktų kainų pagal paklausos ir pasiūlos mechanizmą. Šiaip ar taip, manau, vienas dalykas, bent jau man pačiam, yra akivaizdus ir todėl aiškus. Pirmiausia reikia uždrausti vogti iš kultūros darbuotojų, vogti labai savita ir gudria forma, t.y. neišmokant jiems reikiamo atlygio už darbą, kuris yra ne mažiau sunkus negu kitose srityse dirbančių žmonių – ne mažiau sunkesnis nei daktarų, teisininkų, verslininkų, sukčių ir kitų geros valios žmonių; reikia uždrausti po visų šitų šou dar visaip teisintis, rodant tik postmodernius meno kūrinius, kurie vadinami diagramomis, statistinėmis lentelėmis ir dar gražiau. O meninkų ir kitų kultūros žmonių darbo vaisiais visi taip mielai naudojasi.

Ką jūs „ne kultūros darbuotojai“ veiktumėte be muzikos, kino, literatūros, dailės ir kuo užpildytumėte tuščius tarpus, susidariusius jūsų brangiame laike? Jums juk reikia kultūros, gal net dar daugiau negu tiems, kurie tą kultūrą kuria. Dažnas iš jūsų juk negalėtumėte be kultūros gyventi, tačiau už tai, kas padeda palaikyti jūsų gyvybę, jūs visai nenorite mokėti… Todėl nesistebėkite ir nesipiktinkite, jei kas nors jus vadina parazitais, kurie tik minta, bet nieko neduoda kitiems, tiems kurie tą maitą sukuria. Taip jūs tik pjaunate šaką, ant kurios patys sėdite. Jei padėtis, bent nepradės keistis kultūros darbuotojams norima linkme, jų, dėl jūsų pačių sukurtų „natūralių“ priežasčių vis mažės, kol galiausiai šita fauna ir flora išnyks. Netekę Lietuvoje užauginto, kol kas dar sveiko, genetiškai nemodifikuoto maisto, jums beliks tenkintis tik produkcija iš užsienio. Gerai nors tiek, kad užsieniečiais galima pasitikėti, juk jie nėra tokie sugedę, kaip mūsiškai, kuriuos puikiai pažįstame, nes jie gyvena toje pačioje kultūrinėje erdvėje, kaip ir mes. Gal ir nėra daug žmonių, kurie skaito kultūrinę spaudą, tačiau jų pakankamai, kad, remdami šioje srityje dirbančius žmones, jie galėtų sau gauti apčiuopiamos finansinės naudos ir, turbūt, pačios didžiausios. Ir ne vien pagal principą – ranka ranką plauna. Nežinau, ką dabar ir pasiūlyti verslininkams. Juk jei sakyčiau – praregėkit, turbūt tik įžeisčiau juos ir jie supykę ne tik gali nepadėti, bet dar ir kenkti sumanys. Bet pasaulis tuo ir žavus, kad yra ir blogis, ir gėris. Jei būtų tik geri, kaip tada reikėtų rasti tuos atpirkimo ožius bloguosius, o jei būtų tik blogi, kaip tada blogiečiai galėtų puikuotis vienas prieš kitą, jei ne, kaip tik tuo, kad kuo nors yra geresni už kitus blogiečius?

Valstybės parama kultūrinei spaudai yra nepakankama. Žinoma gerai, kad ji iš viso yra remiama, tik visai nesuprantama, kodėl augant šalies ekonomikai, kultūrinei spaudai skiriamų lėšų tik sumažėjo. Koks dievas ir kokius dievus garbinantis už kitus nusprendė, kiek reikia uždirbti rašytojams? Ar jie yra patys išbandę tokį gyvenimo būdą, kad taip gerai supranta savo tautiečius?

Vilnius nominuotas 2009-ųjų Europos kultūros sostine drauge su Austrijos miestu Lincu. Šią nominaciją laimėjęs miestas metams paskelbiamas Europos kultūros sostine ir įgyja galimybę savo kultūrą skleisti kitų Europos Sąjungos šalių piliečiams. Per 20 programos gyvavimo metų daugiau nei 30 Europos miestų turėjo prestižinį Kultūros sostinės statusą. Mes juk nenustebinsime europiečių Mocarto muzika, skambančia troleibusuose. O kaip galėtume nustebintį juos ir kitias dalykais, jei kultūros darbuotojams sąlygos dirbti dabar yra vienos pačių nepalankiausių?

Dabar yra susidariusi tokia situacija, ir, atrodo, visi tiki, kad žmogus gyvena tik tada, kai turi pinigų, kai vairuoja automobilį, kai juodai aria kokiam nors darbe, kai valgo picą ir taip toliau. Žiūrėdami filmus, nenueikite per reklamas pasidaryti arbatos ir dar papildomai sužinosit, kada žmogus gyvena arba tik kada jis iš tikrųjų gali gyventi. Žmogus negyvena, kai jo kūnas nejuda – taip turbūt galima apibendrinti dabar labai propaguojamą tikėjimo rūšį. Naktį jūs neužmiegate, bet numirštate, o kad per savaitę gyvenate tik septynias dienas, o ne penkias, daug ko neįtikintumėte. O juk yra kaip tik priešingai, būtent, tai, kas dedasi žmogaus viduje, jo sąmonėje ar sieloje, ir yra visos jo veiklos pagrindas, kad ir kaip įžūliai tai skambėtų „veiklos“ žmonėms.

Žmonės skirtingi: vieniems patinka sportas ir kinas, kitiems – žvejyba, tretiems – klubai ir naktiniai barai, kitiems – žiūrėti televizorių, dar kiti lietuviškų cepelinų skonio niekada neiškeistų į palmių pavėsį ir t.t. Net jeigu ir priversite poetą ar rašytoją pardavinėti bulves turguje, jo vidaus jūs niekad nepavergsite. Niekada nepasirodys jo knyga, neišeis jo rinktiniai raštai, tačiau jis visada, pasitaikius progai, pabėgs į savo pasaulį, o jūs šito pabėgimo net nepastebėsite. Gyvenimas mėgsta mokyti žmones, tai turbūt yra geriausias dalykas gyvenime. Žmonės mokytojai yra daug nepatikimesni. Dažnas ne tik nesupranta ko moko kitus, bet ir sąmoningai nenori to suprasti. Ačių gyvenimui, kad yra tokių mokyklų, kuriose mokslo padėtis yra apgailėtina. Būna, kad jas baigę labai turtingų arba labai išsilavinusių tėvų vaikai nueina tokiais šunkeliais, kad baisu pasidaro ne tik jų tėvams. Ar nebūtų geriau, jei šunkelių iš viso nebūtų, o visos kultūros gatvės būtų puikiai sutvarkytos, išasfaltuotos, kur reikia, nutiesti šaligatviai ir dviračių takai. Tada žmonėms visai būtų nebaisu dėl to, koks žmogus, kurioje srityje dirba. Bet tuštybės dievas yra labai galingas, o ir nereikia jo atsisakyti – tai būtų netgi kenksminga, tiesiog reikia padaryti taip, kad būtų kam tą tuštybės dievą garbinti, kad būtų tų, kas jam meldžiasi, juk tikrai nuoširdi pagarba yra nepalyginamai vertingesnė už gausybę pataikavimų, kurių tik daugėja, plintant tuštybei žmonių širdyse ir nenorui bent pabandyti suprasti kitą.

Žmogus gyvena ir tada, kai prisimena, kai mąsto. Tuo neabejoja ir bankininkas, kaip jis kitaip galėtų prisiminti, kam yra paskolinęs ar kas iš jo yra pasiskolinęs pinigų? Tie žmonės, kurie žino, kad jie gyvena ne tik tada, kai juda jų kūnas, kažkodėl labai nevieningi. Nevieningi rašytojai, mokytojai, mokslininkai, dailininkai, teatralai, muzikai, kritikai, filosofai, režisieriai ir kiti kultūros darbuotojai. Būtent ir dėl to dabar labiau apsimoka eiti dirbti į statybas, negu dirbti pagal specialybe, gavus akademinį laipsnį universitete. Tad nėra ko kaltinti kitų.

Akivaizdu, kad kai kurie dievai Lietuvos kultūroje pernelyg išplėtė savo valdžios sritis, sumažindami gyvybinę erdvę kitiems žmonėms. Reikalas yra toks, kad taip darydamas tas dievas kitų likusių dievų akyse ir ne tik jose tik silpnėja. Lietuvos kultūros erdvė yra ne begalinė ir tik viena, vieni gyvena kitų sąskaita, vieni plečiasi, mažindami kitus. Visų kultūros sričių ribos yra pakankamai apibrėžtos ar bent jau turėtų tokios būti, jos visos gali optimaliausiai funkcionuoti, kai daugmaž atsveria viena kitą, net jeigu jos ir susipriešina viena su kita. Ekonomikai įsiskverbus ir į kultūrą, visiems būtų tik geriau. Atsirastų daugiau normalių darbo vietų ir apskritai būtų normaliau, nes sumažėtų žmones iš proto varančių gyvenimo/darbo sąlygų. Būtų daugiau tokių rašytojų kaip Herkus Kunčius, atlikėjų ir grupių kaip Ambo, Makejevas, Saprophytes, Siela, Fused Marc ar Minedas.

Demokratija – tai ne tik galimybė rinktis, bet ir turėti galimybę savo pasirinkimą realizuoti. Dabar Lietuvoje pilna tik galimybių, o erdvės svajonėms įgyvendinti paliktos labai siauros, o kai kurios erdvės geriausiu atveju egzistuoja tik ant popieriaus, juk negali žmogus ant popieriaus gyventi?

Nemanau, kad vien finansai išgelbės Lietuvos kultūrą ir kultūrinę spaudą. Tačiau, bent jau bus sudarytos palankesnės sąlygos tekstų kultūrai augti. O su laiku ko tik negali atsirasti.

Šiuo straipsniu nieko nesiekiau įžeisti, o tik norėjau paskatinti visus, kas galit, kas nesate abejingi, padėti keisti dabartinę kultūrinės spaudos situaciją ir pirmiausia padėti gydyti jos finansinį sektorių. Tikėkime savo dievais ir vaistais, nes tik jie vieni mums padeda. Vienoje patarlėje sakoma: daug kas skundžiasi savo grožiu, turtu, tikėjimu ir gerumu bet mažai kas protu. Tikėkimės, kad visi besiskundžiantieji ir toliau gyvens laimingai, o kiti tegu pabando keisti savo aplinką, kol ji nepasidarė jiems gyventi netinkama vieta. Dabar vieniems žmonėms yra suteikta galimybė stebinti kitus savo mašinomis, namais prie jūrų marių ežerų. Kada Jūs, sau ir mums suteiksite daugiau galimybių stebinti vieni kitus tekstais ir menu kultūrinėje spaudoje?

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Tai, kaip mes pavadiname daiktą, priklauso nuo mūsų suvokimo – nuo mūsų požiūrio į objektą bei teorinių ir praktinių interesų, iškylančių konkrečioje situacijoje. Savitas daiktiškas fenomenas – abstrakčiosios dailės kūrinys – ne išimtis. Suvokiant jį, daug kam iškyla jo konceptualizavimo arba „perskaitymo“ problema. Tokio pobūdžio kūrinių interpretacijos, kai vaizdams suteikiamos įvairios prasmės, yra pagrįstos asocijavimo principu, nuo kurio radikalūs abstrakcionistai siekia atsiriboti, o ne tokie radikalūs propaguoja, kaip savitą plastinės abstrakcijos suvokimo metodiką, vadindami ją „plastine poezija“. Pirmieji teigia, jog kalbinių schemų projektavimas į abstraktų dailės kūrinį yra klaidingas jo suvokimo būdas, neleidžiantis mėgautis paveikslo „plastine muzika“ – spalvinių linijų ir dėmių žaisme, tuo tarpu antrieji nesutinka atsisakyti kalbinės interpretacijos ir mano, jog orientavimasis vien į grynos formos kontempliaciją yra pernelyg siauras požiūris į plastinę abstrakciją. Tikriausiai abi pusės yra teisios, kiekviena eina skirtingais abstraktaus dailės kūrinio suvokimo keliais ir pasiekia skirtingus rezultatus. Šiame rašinyje pabandysiu aptarti tuos kelius ir pasiaiškinti, kokių tikslų siekia vieni ir kiti. Tai, kad aš pats esu šališkas stebėtojas – palaikau pirmuosius – „plastikos muzikantus“, galima matyti visame tekste.

Tradicinėje dailėje (tapyba, skulptūra, grafika) tiek juslumas (regimumas), tiek mentalumas (mąstymas, kalba) glaudžiai sąveikauja kūrybos proceso metu, o taip pat kūrinį analizuojant bei interpretuojant. Galima pamanyti, jog abstrakčiosios dailės kūrinys yra perceptyvus paradoksas: kur ir kaip dėmių ir linijų kompozicijoje atsiranda paveikslo prasmė? Juk dažnas abstrakcionistas pabrėžia, kad jis savo paveiksle nieko nevaizduoja. Nepaisant to, dažnam plastinė abstrakcija yra specifinis raštas, kupinas įvairiausių prasminių konfigūracijų, kurias jis randa kūrinyje. Tad daug kam abstraktus dailės kūrinys nėra tik jusliškai suvokiama plastinė forma. Jis kartu yra ir tam tikras semantinių prasmių generatorius. Dėmių ir linijų kompozicijos, geometrinės ar organiškos formos skatina žiūrovo sąmonę žaisti įvairiausiais tų plastinių struktūrų inspiruojamais konceptais – įvairiomis objektų reikšmėmis, sąvokomis, idėjomis ir kt. Vienokia ar kitokia dėmių ir linijų konceptualizacija leidžia įsteigti įvairias plastinės abstrakcijos suvokimo galimybes.

Tačiau taip traktuojamos abstrakcijos negalima visiškai paaiškinti vien laisvų asociacijų pagrindu. Kiekvienas aiškinimas, tai tam tikras formos įprasminimas. Aiškinu tai, kas man turi prasmę, tai kas man reikšminga. Tačiau nėra taip, kad interpretuodami abstrakciją iškilusių asociacijų pagrindu‚ turinio požiūriu kas ką nori, tą ir įdeda į kūrinį. Įdedama dažniausiai tai, kas jau anksčiau buvo turima. Kitaip tariant, įdedama ankstesnė gyvenimo patirtis. Sava patirtis – tai savos nuostatos daugelio skirtingų svarbių ir nesvarbių dalykų atžvilgiu. Tai, ką įdedame, jau apspręsta, nulemta mūsų praktinės bei teorinės patirties. Pvz., abstrakciją identifikuoti galime kaip kokį nors medį ar paukštį tik tuo atveju, jeigu jau esame kada nors šiuos objektus su visomis jiems būdingomis savybėmis matę. Tam tikru požiūriu galima teigti, jog taip suvokiama plastinė abstrakcija tampa savotišku mano paties sąmonės veidrodžiu – konceptualiu pavidalu aš matau tai, ką jau esu pats patyręs.

Meno kūrinio supratimo problema yra nagrinėjama hermeneutinėje filosofijoje. Jos atstovai teigia, kad interpretacija niekada nebūna ko nors mums duoto suvokimas be prielaidų. Jau pats apibrėžimas to, kas yra akivaizdu, pagrįstas nepastebėtomis prielaidomis, kurios glūdi tariamai be prielaidų veikiančio suvokėjo sąmonėje. Visi supratimai, aiškinimai, interpretavimai yra istoriški, t.y. jie priklauso nuo konkrečioje vietoje ir laike susiformavusių požiūrių, įsitikinimų, vertybių ir kitokių sunkiai įsisąmoninamų prielaidų, kreipiančių interpretavimo procesą vienokia ar kitokia linkme. Didėjant istorinei distancijai tarp kūrinio autoriaus ir interpretatoriaus, keičiantis koncepcijoms, interpretavimo strategijoms, pasikeičia ir pats kūrinio suvokimas. Hermeneutikoje kalbama ir apie „tikrąją kūrinio prasmę“, kuri yra suvokiama kaip autoriaus intencijų išaiškinimas. Tačiau vaizduojamojo meno plotmėje tai labai problemiškas dalykas. Dažnai pavaizduoti objektai yra tokie daugiaprasmiai, kad visai pagrįstai galima suabejoti, ar autoriaus siūlomas kūrinio supratimas yra vienintelis ir juo labiau ar jis iš tikro atskleidžia tikrąją jo prasmę. Pavyzdžiui, tai ryšku analizuojant jau bet kokį siurrealizmo estetikai atstovaujantį meno kūrinį, juo labiau tai aišku interpretuojant plastines abstrakcijas – čia galima įžvelgti dar didesnį formos daugiaprasmiškumą. Peršasi išvada, jog produktyvus interpretatoriaus įnašas neatsiejamas nuo pačios abstrakčiosios dailės kūrinio interpretavimo prasmės.

Konceptualizacija arba tai, kaip perskaitome atitinkamas formas, priklauso nuo mūsų sugebėjimo atpažinti jose žinomą daiktą arba jo atvaizdą. Pavadinti violetinę dėmę šikšnosparniu ar drugeliu, reiškia ją priskirti atitinkamai objektų grupei – mintyse padėti ją į kada nors matytų ar sapnuotų drugelių stalčių. Dažniausiai abstrakčiai formai yra priskiriama reikšmė (pvz. piešinį suvokiame kaip tam tikrą ženklą, turintį vizualinį analogą arba atitikmenį tikrovėje). Reikšmės priskyrimas kažkam yra konceptualizacijos procesas, kuris yra glaudžiai susijęs su didesne ar mažesne objekto identifikavimo patirtimi ir su didesne ar mažesne jo įvardijimo patirtimi.

Plastinės abstrakcijos identifikacija – tai tam tikros jos tapatybės paieškos. Suvokdami abstrakčią dėmių ir linijų kompoziciją, mes paprastai siekiame sutapatinti ją su kokiu nors mums žinomu daiktu, realiai egzistuojančių tikrovėje arba vaizduotėje. Šiuo požiūriu „atvaizdas“ ir vadinamasis „tikrovės objektas“ vienas nuo kito skiriasi panašumo laipsniu, o ne rūšimi. Pirmykščiam žmogui į gyvūną panašus medžio kamienas ar uola galėjo tapti tam tikros rūšies gyvūnu. Tapatumas išreiškiamas principu A=A. Dailės kūrinio tapatumas nėra absoliutus ir galutinis, jis yra susiformavęs mūsų patirtyje, todėl yra laikinas ir asmeninis. Abstrakcijos konceptualizacija – tai kaip pavadiname arba kaip ją įvardijame – yra glaudžiai susijusi su jos identifikacija. Priskirdami abstrakcijai vienokią ar kitokia prasmę, sukuriame konceptus – ne tik atskiras sąvokas, bet ir įvairias suvokėjo sąmonėje iškylančias idėjas, neretai net ištisus siužetinius pasakojimus. Tokio koncepto reikšmė labai paslanki, prasminis laukas miglotas ir nuolat kintantis. Tad paveikslo „abstraktus pobūdis“ daug kam rodo jo prasmės „neaiškumą“ ir „paslankumą“. Vienos plastinės abstrakcijos lengviau pasiduoda tokioms asociatyvioms interpretacijoms, kitos – sunkiau. Tokie sunkumai gali atsirasi dėl labai įvairių priežasčių. Galbūt trūksta reikiamų nuorodų ar reikiamų užuominų, kaip šį objektą identifikuoti, pvz. nėra paveikslo pavadinimo, o gal stokojama reikiamos patirties, be kurios neįmanoma ką nors identifikuoti. Tai gali būti susiję ir su žodinių atsargų trūkumu.

Abstraktaus vaizdo konceptualizacija yra plačiai taikoma psichologijos ir psichiatrijos praktikose. Žmogaus polinkiu projektuoti į abstrakčias dėmes įvairias prasmes šiuolaikinė psichiatrija naudojasi kaip diagnostiniu įrankiu. Vadinamojo „Rorschacho testo“ metu prašoma interpretuoti standartines rašalo dėmes. Šis abstrakčios dėmės testas atskleidžia suvokimo alternatyvas, rodo, jog esama gausybė kognityvinių to paties fenomeno suvokimo variantų, nes yra gausybė gyvenimo ir mąstymo būdų. Todėl ir negali būti vienintelio galutinio atsakymo ar vieno teisingo varianto. Potencialiai egzistuoja daugybė dėmės suvokimo alternatyvų, be to, nei viena iš jų nėra dominuojanti. Dėmės suvokimą gali nulemti ankstesni, savitai susikristalizavę, asmeniniai gyvenimo interesai, kuriuos dėmės interpretavimas kaip tik ir gali atskleisti. Paaiškėjo, kad atsakymas labai priklauso nuo tuo metu tvyrančios žmogaus vidinės būsenos ir aplinkos niuansų. Kiekvienas abstrakčioje dėmėje atpažįsta objektą, kuris yra susijęs su jo gyvenimiškais interesais. Taip reiškiasi individualios kiekvieno žmogaus ypatybės ir įvairios asmenybės savybės.

Abstrakčioji dailė – tai ne tik tam tikros stilistikos kūriniai, bet ir atskira estetinė kultūra, propaguojanti savitą kūrinio suvokimo būdą. Radikalūs abstrakcionistai siekia atsiriboti nuo bet kokio tikrovės vaizdavimo. Būdami formalistinės estetikos šalininkai, jie kalba apie gryną, nesuinteresuotą abstrakčios formos kontempliaciją, nesiejamą su jokiu turiniu – su jokiomis jos keliamomis prasminėmis asociacijomis. Jų manymu, sąmoningo suvokimo steigiami semantiniai formos aspektai yra svarbūs suvokiant ir abstrakčiosios dailės kūrinį, tačiau negatyviąja prasme – kaip tai, nuo ko pirmiausia reikia atsiriboti. Bet kokios kalbinės projekcijos trukdo patirti „plastinę muziką“ – mėgautis linijų ir dėmių kompozicijomis. Abstrakčiosios dailės kūrinys, pasak jų, reikalauja specifinio suvokimo – priešingo plastinės struktūros konceptualizacijai. Todėl į plastinės abstrakcijos interpretavimą jie žiūri, kaip į mažų mažiausiai keistą užsiėmimą.

Vaikydamiesi, atrodo, labai suprantamo dalyko – grožio, tokie abstrakcionistai naudoja ne visiems suprantamas bei priimtinas to grožio kūrimo ir suvokimo metodikas. Daikto grožis, jų manymu, visu intensyvumu paveikia žmogų, kai jis atsiriboja nuo visų to daikto prasmių, nuo kalbinio luobo, dengiančio daiktą, arba nuo jam nuolat primetamo kalbos tinklo, didele dalimi užstojančio unikalią to daikto formą. Abstrakčioji plastika, kaip ir muzika, yra universali kalba todėl, kad čia jau nebėra jokios kalbos įprastine to žodžio prasme. Toks abstrakcionistas norėtų, kad į jo sukurtą objektą būtų žiūrima ne kaip į dar vieną nuorodą į tikrovę, bet kaip į specifinę pačios tikrovės transformaciją. Paradoksaliai kalbant abstrakčiosios dailės kūrinyje tikrovė ir jos atvaizas sutampa.

Aptariau tik du požiūrius į abstrakčiosios dailės kūrinį. Galutinio, užbaigto plastinės abstrakcijos suvokimo nėra. Kiekvienas žmogaus nustato savo individualų santykį su tokio pobūdžio kūriniu. Galutinis suvokimas būdingas nebent tik „užbaigtam“ arba mirusiam žmogui. Tada interpretavimo vyksmas yra pasibaigęs, naujos suvokimo perspektyvos jau nebegali atsirasti…

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Meno kūriniai yra ne tik jusliškai patrauklūs grožėjimosi ir kitokio mėgavimosi objektai – juos galima suvokti ir kaip įvairiausių išgyvenimų, nuotaikų arba tiesiog emocinių būsenų sukėlėjus. Tų žmogaus jausmų, kurie atsiranda sąveikaujant jam su meno kūriniais, stebėjimas ir konceptualizavimas yra viena pagrindinių teorinių strategijų meno filosofijoje, objekto ir subjekto perspektyvoje, analizuojančioje įvairius kūrinio ir jo suvokėjo santykius.

Emocinės būsenos, lydinčios įvairiausių meno kūrinių suvokimą, kokybiškai skiriasi nuo įpaprastų psichologinių būsenų. Kasdienybėje mūsų emocijos yra persmelktos pragmatinių santykių su daiktais, čia emociškai nuspalvinami mums konkrečioje situacijoje reikšmingi arba net gyvybiškai svarbūs įvykiai. Tuo tarpu meno kūrinio suvokimas pats savaime nepatenkina jokių fiziologinių, psichologinių ir kitų svarbių poreikių, todėl ir emocinės būsenos šioje situacijoje yra kitokio pobūdžio. Suvokdami meno kūrinį, mes jį apmąstome, čia visada dalyvauja refleksija. Atsiveria antrinė meno kūrinio realybė, su kuria mes visiškai nesitapatiname, o dažniausiai patys pasirenkame jos suvokimo būdus, įsitraukdami į momentinius savojo identiteto keitimo žaidimus. Atsiranda emociškai nuspalvintos estetinės būsenos, kai mes įgyjame tam tikrą distanciją kūrinio, kaip specifinio juslinio fenomeno, ir jo skleidžiamų prasmių atžvilgiu. Stipresnė ar silpnesnė melancholija (dažna meno kūrinių palydovė), užplūstanti mūsų sąmonę suvokiant kūrinį, yra tokios specifinės, grynai estetinės būsenos pavyzdys. Kūrinys, kaip vaizdo, garso, judesio, žodžių konstruktas, sukelia būsenas, leidžiančias mums kitaip suvokti pasaulį, kūrinio dėka mes atsisakome visų įprastinių pasaulio supratimo ir sąveikos su juo būdų. Manau, galima teigti, kad bent jau dauguma atvejų panašios ir kitokios būsenos gimsta, kai mes nesitenkiname vien tik paties kūrinio kontempliacija, bet ir aktyviai bandome jį apmąstyti. Vadinasi, kūrinio suvokimo metu tarp kylančių emocinių būsenų ir paralelinės meno tikrovės, o per ją ir pasaulio supratimo egzistuoja tam tikras ryšys.

Galima pastebėti, jog emocinės būsenos kasdienėse situacijose atsiranda susiklosčius sąmonėje būtent kokioms nors supratimo struktūroms. Sužinoję arba tiesiog supratę tam tikrus dalykus, mes apsidžiaugiame, supykstame, nusimename ir taip toliau. Tačiau galimas ir atvirkščias variantas – liūdėdami, džiaugdamiesi, nuobodžiaudami mes visada skleidžiame ir tam tikrą pasaulio supratimą. Tikrovė mums atrodo vienaip, kai esame persmelkti baimės, ir visai kitaip, kai, pavyzdžiui, linksminamės gerų draugų kompanijoje. Vokiečių filosofas M. Heideggeris yra nurodęs, kad esama tam tikro ryšio tarp žmogaus emocijų ir kalbos arba tarp jausmų ir tam tikro pasaulio supratimo. Emocijas jis siūlė traktuoti kaip specifinius žmogaus egzistencijos modusus sakydamas, kad jos visada skleidžia ir tam tikrą pasaulio supratimą, o betkoks supratimas visada yra emocingas. Pavyzdžiui, mes galime nežinoti, kas konkrečiai mums sukelia vienokią ar kitokią nuotaiką, mes apskritai galime nesuprasti savo nuotaikos, tačiau, nepaisant to, kai gyvename apimti tos nuotaikos, mes ir savo supratimą apie daiktus, gyvenimą ar pasaulį konstruosim pagal jos diktuojamas taisykles. Ir atvirkščiai – kiekvienas supratimas sukurs mūsų sąmonėje tam tikrą nuotaiką. Egzistuoja abipusis sąryšis tarp nuotaikų ir supratimo.

Kalba, veikiama tam tikro jausmo arba nuotaikos, yra tam tikra supratimo artikuliacija, bet ši artikuliacija dauguma atvejų yra tik tam tikra emocinės būsenos išvestinė. Nuotaika nulemia kokio nors fenomeno supratimą ir jo kalbinę artikuliaciją. Didžioji dalis mūsų patirties yra persmelkta kalbos, tad, atmetus tuos unikalius, į jokias semantines formules nesutalpinamus išgyvenimus, galima konstatuoti, jog kalba, kaip ir nuotaika, yra tam tikras pasaulio patyrimo ir suvokimo filtras arba tam tikra prizmė, pro kurią matome pasaulį. Mes dažnai transcendentinei esačiai ir savo pačių buvimui atsiveriame nuotaikingais žodžiais, taigi atsiveriame tik tiek, kiek mums leidžia tai padaryti nuotaika ar tos nuotaikos koreliatas – konkretus pasasulio supratimas, konkreti tuo metu mūsų sąmonėje funkcionuojanti kalbos struktūra. Čia galima prisiminti ir prancūzų filosofą G. Bataille’ų, kuris, kaip ir, M. Heideggeris, buvo įsitikinęs, kad mes gyvename kalbos įstatymo priespaudoje ir tik priešindamiesi tam įstatymui, mes galime atpalaiduoti savo sąmonę nuo įprastinių ir mus tam tikra prasme terorizuojančių pasaulio supratimų, o nutildydami instrumentinės kalbos diskursą, mes galime netgi išgyventi nuostabą, vėlgi kaip specifinę filosofinę emocinę būseną, atveriančią būties fenomenus be visų kalbinių maskuočių. Mes, aišku, negyvename tik žodžiuose, bet kaip kalbančios būtybės mes vis dėlto dažnai esame priversti kęsti būtent tokią kalbos tironiją. Žmogus visada yra kokios nors nuotaikos, o jo pasaulio supratimas visada yra nuotaikingas arba persmelktas emocijų. Įvairios emocinės būsenos sukuria skirtingas pasaulo suvokimo perspektyvas.

Save pačius pasaulyje mes aptinkame kaip būtybes, visada persmelktas kokios nors nuotaikos arba tiesiog emocinės būsenos. Tokias nuotaikas ar emocijas žymi šie žodžiai: baimė, nerimas, džiaugsmas, panika, nuobodulys, liūdesys. Nuotaikos yra lyg nesuvaldomai besikeičiantis pasaulio klimatas. Jos yra tam tikras aplinkos ir mūsų pačių supratimo fonas. Nuotaikos dažnai yra efemeriškos, kartais negilios ir nepaaiškinamos, jos, kaip tam tikras intuityvus suvokimas, kartais netgi skleidžiasi prieš bet kokią mentalinę tikrovės reprezentacijos ar veikimo joje strategiją. Tad nuotaikos, atrodo, nėra tik subjektyvios privačios būsenos. Jos specifiškai atskleidžia pasaulį, sukurdamos tam tikrą jo patyrimo lauką. Nuotaikos gali tik pasikeisti, o ne visai išnykti. Jos neišdildomai nuspalvina mūsų būtį įvairiose situacijose. Skirtingos nuotaikos liudija apie skirtingus žmogaus egzistencijos būdus, kaip tik emocinės būsenos dažnai nulemia įvairius mūsų veiksmus ir pasaulio supratimus. Emocijos nėra tik mūsų mąstymo ar apskritai veikimo pasekmės, jos kaip tik yra tam tikra terpė, kurioje visa tai yra produkuojama. Jeigu įvairias emocines būsenas suvoksime kaip tam tikrą pasaulio supratimo, patyrimo ar sąveikos su juo pagrindą, tai teks pripažinti, jog nėra neemocingo supratimo ar veikimo pasaulyje būdų.

Turint omenyje tai, kas buvo pasakyta apie emocinių būsenų ir supratimo santykį, galima teigti, jog meno kūrinys emociniu lygmeniu atsiskleidžia kaip specifinis būties apmąstymo instrumentas, nes sužadindamas įvairius išgyvenimus arba emocines būsenas, pateikdamas šiuos fenomenus refleksijai, jis kartu sukuria ir specifines tikrovės arba esamo pasaulio suvokimo perspektyvas bei savitus veikimo joje būdus, nes pats supratimas visada yra nuotaikingas. Meno kūriniai, sužadindami įvairias nuotaikas, įgalina žmogų atsiverti būčiai skirtingais ir labai savitais rakursais.

Įdomių emocijų ir kalbos pavyzdžių, mano manymu, galima surasti muzikoje. Muzikos, aišku, negalima redukuoti tik iki tam tikro emocijų žadinimo instrumento lygmens, juk galima muzikos klausytis visiškai abstrakčiai, mėgautis įvairiais sąskambiais arba tiesiog kontempliuoti harmoningas garsų kompozicijas. Nepaisant to, šio meno ir emocijų ryšys yra ypač glaudus. Esama pakilios, depresyvios, linksmos, juokingos, liūdnos, melancholiškos, netgi žiaurios muzikos. Emocijas, suvokdami kaip tam tikras būsenas, visada talpinančias savyje ir tam tikrus fenomenų supratimus, galima teigti, jog muzikos sleidžiamos nuotaikos yra pranešimai be sąvokų. Vien muzikinė melodija gali sąmonėje sukurti emocinę būseną, kuri bent akimirkai taps ir tam tikru pasaulio supratimu. Mes intuityviai atkoduojame tokius muzikinius pranešimus. Klausydami skirtingas nuotaikas žadinančių muzikos kūrinių, mes kartu į pasaulį galime pažvelgti vis kitaip. Muzikos kūrinys sukelia nuotaiką, per kurios prizmę mes pradedame suprasti pasaulį. Nuotaiką iš esmės galima apibūdinti ir kaip tam tikrą supratimo filtrą. Nuotaika mums diktuoja pasaulio supratimo taisykles, tad klausydami skirtingų muzikos kūrinių galime į pasaulį pažiūrėti skirtingais rakursais, išryškinami skirtingus jo aspektus. Šiuo požiūriu muzikos kūrinys tampa savotišku tikrovės apmąstymo instrumentu.

Muzikos kūriniai, tikriausiai kaip jokie kiti, pasižymi ir specifine, emocijų plėtojimo arba intensyvinimo, savybe. Jeigu nuotaika yra nebloga, tai, pasiklausius pozityviai nuteikiančios muzikinės kompozijos, ji gali tapti tiesiog puiki. Muzika gali sukurti netgi labai pakilią nuotaiką. Kai būna liūdna, tai atitinkamas muzikos kūrinys gali šią emociją išplėtoti iki tokio masto, kad bent akimirkai galima nugrimzti į labai gilią depresiją arba iš liūdesio apsiverkti. Turbūt todėl ir sakoma, kad „klausau muzikos pagal nuotaiką“.

Vieni žmonės renkasi ir klauso muziką pagal nuotaiką, kiti derinasi prie muzikos, kaip vieno patikimiausių reikiamos emocinės busenos palaikytojų, – jie tiesiog gyvena pagal muziką. Visi šie reiškiniai ir liudija, kad egzistuoja labai stiprus ryšys tarp muzikos ir žmogaus emocinių išgyvenimų, kuriuos galima vadinti tiesiog jausmais. Žmogaus sąmonės ir muzikos sąveika abipusė – muziką galima pasirinkti pagal nuotaiką, pati muzika sukuria jausmus, o per juos ir vienokį ar kitokį pasaulio supratimą.

Jeigu emocinę būseną suvokiame kaip neatskiriamą nuo supratimo, tad iš esmės kalbinės prigimties fenomeną, tai teks pripažinti, kad grožinės literatūros ir jausmų ryšys tikriausiai yra dar stipresnis negu tarp muzikos ir emocijų. Pavyzdžiui, poezijoje tiesiogiai žaidžiama su prasminėmis struktūromis, vadinasi, taip pat žaidžiama ir su emocijomis. Prozos tekstai, kaip ir poezijos, taip pat yra emociškai nuspalvinti: E. M. Remarque’o rašiniai kai kur yra tiesiog depresyvūs, tuo tarpu kai kurie S. Lemo ar D. Charmso tekstai nuteikia pakiliai, specifinės savokų konstrukcijos nuteikia netgi linksmai. Tad grožinėje literatūroje, kaip ir muzikoje, atrodo, susidaro ypač palankios sąlygos kurti emociškai spalvingus kūrinius.

Vizualiųjų menų kūriniuose, panašiai kaip muzikoje, galima mėgautis abstrakčiu, atsietu nuo betkokio pasakojimo arba siužeto vaizdu. Tačiau, kai į vizualumą įsiterpia kalba, kai vaizdus pradedame suprasti, tada atsiranda ir emocijos. Tad čia, kaip grožinėje literatūroje ir muzikoje, apie emocijas, kylančias meno kūrinio suvokimo metu, galima kalbėti taip pat, kaip apie kalbinės prigimties fenomeną.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Žmonės, apokaliptinėmis nuotaikomis palydintys vertybių krizę ar ją skelbiančius balsus, stebi tą patį pasaulį kaip ir tie, kurie dabartinę civilizaciją traktuoja kaip progresyvią, atveriančią žmogui vis daugiau egzistencijos galimybių, kultūrinę erdvę. Tai kraštutinės pozicijos, kurios skirtingą patirtį turinčių žmonių gali būti argumentuojamos labai įvairiai ir turbūt vienodai įtikimai. Be gausybės tarpines pozicijas dabartinės vertybių būklės klausimu užimančių žmonių, nemažai ir tokių, kurie stengiasi iš viso nežiūrėt į pasaulį pro vienokios ar kitokios religijos ar ideologijos akinius. Nors toks siekis, atrodo, iš esmės reiškiantis vengimą užsiiminėti niekais ir norą skirti savo laiką prasmingam instrumentinio proto panaudojimui, projektams įgyvendinti atrodo patraukliai, tačiau dabartinės diskusijos šiais klausimais verčia realia pripažint tokią situaciją, kad apsisaugot nuo pasaulėžiūros infekcijos yra neįmanoma, ir tai yra susiję pirmiausia ne su skvarbiomis manipuliacinėmis informacijos struktūromis, bet su pačia žmogaus prigimtimi – su tuo, kad žmogus yra kalbanti, ir kalba save įprasminanti būtybė. Vertybė, kaip požiūris į daiktą ar reiškinį, yra legitimuojama ir įtvirtinama sociume kalba. Žmogus negali neturėti vertybių (jis visuomet kam nors teikia pirmenybę), vadinasi, ir tam tikro, nors nebūtinai įsisąmoninto požiūrio į pasaulį. Vertybių, kaip patirties fenomenų, ir juos konceptualiai struktūrinančios kalbos santykių nagrinėjimas yra vienas būdų kalbėti apie žmogų. Toks aspektas dabar atrodo kaip niekad aktualus – juk daugybė žmonių egzistenciškai pasimeta, matydami kokie skirtingi gali būti žmonių gyvenimo būdai ir kaip juos sunku, o kartais ir visai neįmanoma suderinti kaip savitas vertybines pozicijas.

Lyginant su kai kuriais bado ir ligų siaubiamais regionais, vakariečių civilizacija bent šiuo požiūriu pesimistiškai nenuteikia – čia žmogaus kultūra primena begalinį, niekad nepabaigiamą žaidimą ar konglomeratą įvairiausių žaidimų, kurių taisyklės – tai vėlgi kalba fiksuojami veikėjų ir veikiamųjų santykiai. Dabar, kaip sako „Naujieji lietuviai“, iš tikro viskas gali būti „afigenai“, o informacijos srautai tik dar labiau įsuka šią žaidimų karuselę bei nauju aspektu paliudija kalbos galią. Žmogus tampa klajokliu. Jeigu fiziškai jis ir nejuda, tai kelionės vyksta virtualiuose kalbos arba kalbančių ekranų pasauliuose. Sąmonės labilumas yra stebinantis ir jokio mokslo nesubanalinamas dalykas. Viena vertus, žmogus, atrodo yra tik gyva kalba, reflektuojanti savo patirtį, tačiau tai, kad jis sugeba ta kalba manipuliuoti – taigi įgyja distanciją jos atžvilgiu – leidžia daryti išvadą apie labai paradoksalų žmogaus gebėjimą – per kalbą atsidurti būtent anapus kalbos. Kalbos pasaulių dabar ypač gausu. Nuobodulį galima sklaidyti ne tik skaitant ar rašant, bet ir įsitraukiant į virtualią tikrovę, kur galioja savita kalba, savitos žaidimo taisyklės, saviti būdai manipuliuoti fiktyviais daiktais, kurie, bent jau žvelgiant iš dabartinio laikmečio perspektyvos, gal niekuomet ir netaps tokia realybe, iš kurios išeiti bus galima tik mums įprastu būdu.

Dabar daug kalbama apie žmogaus tapatybę, įvairių identitetų trupėjimą ir kitokias žalingas sąmonės transformacijas, tačiau galima pastebėti, kad esama daug atvejų, kai toks nerimas yra hipertrofuotas ir atspindi ne tiek realią kultūrinę grėsmę, kiek iš labai individualaus pasaulio matymo perspektyvos kylančią baimę prarasti kažką gero ir gražaus, kažką tokio, kas kam nors buvo savotiškas prieglobstis ir ko jis staiga gali netekti. Kultūros reiškiniai ir jų pagimdytos vertybės ne tik atsiranda, bet ir nuolat nyksta, kartais net išstumia vieni kitus, tokiu būdu sudarydami sąlygas atsirasti naujiems sąlyčio su pasauliu būdams. Vertybių kovos akivaizdoje egzistencijos formų estetizavimas, jų, kaip tam tikrų žaidimų, traktavimas yra vienas būdų žvelgti į pasaulį nenuspalvinant jo tik viena spalva. Ši teorinė pozicija savaip įprasmina gyvenimą ir verčia rimtai traktuoti kalbą – žiūrėt į ją, šalia juslinio patyrimo, kaip į vieną pamatinių žmogaus sąlyčio su tikrove būdų.

Kalba yra savitas, taisyklių saistomas pasaulis – uždara loginė, semantinė, gramatinė, fonetinė visuma, per kurios prizmę žmogus dažniausiai atsiveria pasauliui arba tiesiog savo patirčiai. Įdomu yra tai, kad šios taisyklės, valdančios kalbos srautą, yra susipynusios ir funkcionuoja visos kartu, dėl to atsiranda tam tikros įtampos tarp žodžių – įvairūs santykiai tarp kalbinių ženklų. Žmogaus sąmonėje įsikurdina kalbos mašina, funkcionuojanti kaip tikrovę reprezentuojantis pažinimo instrumentas ir kaip vienas kito supratimą užtikrinanti komunikavimo priemonė. Kalba yra pagrindinis instrumentas modeliuojant situacijas vaizduotėje, kuriant įvairius projektus. Žmogus mato ne tik akimis, bet ir sąvokomis. Tikrovė gali būti skaldoma, ir naujos būties galimybės eksplikuojamos pirmiausia kalboje. Kalba absorbuoja moralės ir estetikos principus. Pirmiausia būtent kalboje atsiranda vieningos, institucijų saistomos visuomenės, teisiškai įtvirtinančios tam tikras vertybes. Dabar kalba kaip niekad intensyviai tyrinėjama, tačiau juo labiau gilinamasi į šį žmogaus kultūros fenomeną, juo mįslingesnis jis atrodo. Atsirado daugybė teorijų, kalbą analizuojančių įvairiais aspektais, išskiriančių svarbias jos savybes. Nors kalbos verčiamos iš vienos į kitą, tačiau esama ir unikalių semantinių struktūrų, kurias labai sunku, o kartais ir visai neįmanoma konvertuoti. Skirtingi kalbiniai dariniai savitai įformina bei įprasmina patirtį, tad leidžia įeiti į unikalų sąlytį su daiktais ar bent sukuria specifinį santykį su jais – tokiu būdu atsiranda įvairios faktų interpretacijos. Lietuvių kalba leidžia kiek kitaip susiliesti su įvairiais būties fenomenais. Tautinės kalbos saugojimas yra naudingas dalykas. Kartais pati kalba leidžia pastebėti tokius dalykus, kurie kitų kalbų atstovams yra sunkiai įžiūrimi ar net visai nematomi. Be to, skirtingos kalbos ne tik reprezentuoja, bet ir sukuria savitus reiškinius.

Nepaisant to, jog labai išvystyta kalba, funkcionuojanti sąmonėje, atrodo yra vienintelis fenomenas, esmingai skiriantis mus nuo kitų žemės gyvų būtybių, žmogaus redukuoti į kalbą negalima vien dėl to, kad jis yra ne tik kalbanti, bet ir sąmoningai patirianti būtybė. Esama daug patiriamų dalykų, kurie tradiciškai kalba nėra fiksuojami, kuriuos įvardyti sunku arba net iš viso neįmanoma. Tokios, pavyzdžiui, yra ne tik keistos emocinės būsenos. Paprasto mūsų įkvėpimo ir iškvėpimo patyrimo, nors tai atrodo visiškai banalus ir fiziologiškai suprantamas dalykas, kalba iš principo negali užfiksuoti ir perteikti kitam žmogui tarsi vandenį vamzdžiu iš vienos patalpos į kitą. Šiuo požiūriu žmonės yra visiškai uždaros būtybės, galinčios tik pasikalbėti apie savo patirtį ir, jeigu ji panaši, susikalbėti. Tarp žodžio ir patirties fenomeno yra neperžengiama siena. Perskaitę kokį nors patiriamą daiktą ar reiškinį žyminčius žodžius, mes suprantame juos, nes iškart semantinę struktūrą asocijuojame su mums įprastu ir daugiausia visai nestebimu patirties dalyku – kaip banalu yra kvėpuoti! Nugaros skausmai ir kiti dalykai yra tokie suprantami! Juos reikia šalinti, vengti kaip ir kitų blogybių, trukdančių nueiti į parduotuvę, užvesti gražų automobilį ar susitikti su mylimąja. Viskas griūva ir būna liūdna, kai susiduri su dalykais, kurie nuo tavęs priklauso mažai arba iš viso nepriklauso. Bet tada, kaip sako Herakleitas, juk galima pasinerti į savo vidų, kuris yra toks pat begalinis ir gausiai pripildytas fenomenų kaip ir ta būtis anapus mūsų.

Viską, ką patiriame kaip transcendencijos (anapus sąmonės esančius) fenomenus, galima estetizuoti – ne tik seilių rijimą ar šlapių kojinių movimą nuo kojos, bet ir įdomias politikų veido išraiškas bei mintis. Paprasčiausiai estetinius fenomenus galima klasifikuoti suskirstant juos į penkis pojūčius atitinkančias grupes. Taigi – rega, klausa, skonis, kvapas, lytėjimas. Menininkai uoliai darbuojasi šias sritis konceptualiai atinkančiuose kūrybos baruose. Galima pastebėti, kad šie kultūrininkai kuria tai, kas yra malonu ir ko mes natūraliai nerandame, – piešiami gražūs paveikslai, gaminamas skanus valgis ir taip toliau. Reikia įdėti pastangų, kad būtis paliestų svaiginančiai. Tačiau ir natūrali patirtis gali teikti džiaugsmų. Žmogaus kūnas, nors ir patiriantis nuovargį, dantų skausmus, kol sveikas vis dėlto yra tikra fenomenologijos laboratorija. Galima ir nevažiuot į balkanus, o pamedituoti kasimąsi, merginos plaukų lankstumą ar dar kitus dalykus. Egzistencinės orientacijos filosofija dažnai yra tik pastanga padėti pamatyti žmogui visus afigenus ir afigenai neafigenus dalykus, kurie kai kuriems irgi tampa malonumo šaltiniu, ir čia ne vien sadomazochizmą reiktų prisiminti.

Kalba yra daiktų matymo būdas, padedantis žmogui įgyti distanciją jų atžvilgiu, galbūt ji sukuria ir patį sąmoningumo fenomeną, leisdama mums išsiskirti iš gamtinio sapno. Tačiau kartais esmas sunaikina kalbą, ištirpdo ją kaip rūgštis plastmasę. Tokios būna kai kurios emocinės būsenos, nutraukiančios keliones po instrumentinius žaidžiančios kalbos pasaulius. Sąmonė tada susiliečia su tokiomis esmo formomis, kurios gali būti ir gąsdinančios, ir ekstaziškai džiuginančios. Galbūt jas kada nors žmonės ir vadino dvasiomis – juk terminas „emocija“ dar toks jaunas. Kas nors ima ir įsiveržia į tavo vidų, ir tu tampi nuo tos būsenos priklausomas. Pasaulis bent akimirką tampa kitoks. Lieka tokių patirčių prisiminimai. Kalbinės kelionės yra kitokio pobūdžio – paprasčiausios atsiremia tiesiog į juslinę patirtį, į anapus sąmonės esančius daiktus žyminčius žodžius. Pasitelkus sąvokas, vaizduotėje suprojektuojamos situacijos, gimsta supratimas. Atsiskleidžia kalbos mimetizmas ir tikrovės reprezentavimo sąmonėje galia. Tačiau žmogus, kaip sąmonė, vis dėlto nėra nei kalba, nei patirties fenomenai. Jis gali kontempliuoti ne tik paveikslą, bet ir save, tą paveikslą kontempliuojantį. Tokie sąmonės metalygmenys be kalbos būtų neįmanomi, tačiau, naudodamasis ta pačia kalba, žmogus gali atsistoti ne tik priešais daiktą, bet ir prieš bet kokią semantinę struktūrą.

Žmogus yra kažkur anapus kalbos ir patirties. Ar tai tik kalbinė iliuzija – spręsti kiekvienam atskirai. Kartais pažvelgti į gyvenimą, kaip į estetinį fenomeną, ne tik galima, bet ir reikia, nes tai vienas būdų, leidžiantis išsivaduoti iš mums istorinės situacijos, masinių informavimo priemonių, sociumo struktūrų ar dar ko nors kito, primetamų kalbinių paradigmų jungo. Galimybė keisti požiūrį ir gyvenimo žaidimus yra atvira kiekvienam.

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Kičą tikriausiai daugelis jaučia intuityviai, dėl to turbūt nėra prasmės per daug gilintis į šio fenomeno apibrėžimus ir vis tikslinti sąvoką tokio dalyko, kuris, atrodo, yra taip lengvai atpažįstamas, juolab kad ir kičiniai objektai yra patys įvairiausi – nuo kiaulių taupyklių iki žmonių su medžiais. Gyvenimas tikrai labai apsunktų, jeigu dar reiktų operuoti tiksliomis abstrakcijomis (priskirti daiktus kičo klasei ar suteikti objektui kičo predikatą, remiantis apriorine kičo esme), turint prieš akis tokį neišsemiamą kičo pasaulį. Vengiant galvos skausmo, kičą labai apytikriai ir metaforiškai mene galima apibūdinti kaip, specifiniu požiūriu, nemenišką – neskoningai primityvų, o gyvenime – kaip banalų, naiviai paprastą dalyką – paprastą iki tokio laipsnio, kad dėl to pasidarantį prastu dalyku. Situacijos dažnai negelbėja ir, kaip paprastumo priešingybė, visokie rafinuotumai – neretai tai tiesiog snobinis kičas; tiek muzikoje, tiek plastikoje kiču kvepia per daug sudėtingos kompozicijos kūriniai. Vadovavimasis tiesmuko mimetizmo estetika dailėj bei grožinėj literatūroj taip pat tampa tiesiausiu keliu į hiperrealistinį kičą, šiuo požiūriu tik fotografija ir kai kurie kino filmai to išvengia. Dar galima pridurti, jog kičo reiškiniams būdinga reflektyvumo, o jeigu tai žmogiška būtybė su savo individualiais ypatumais – savirefleksijos stoka: stebime arba tik gryną jausmų konversiją į materiją, arba nuotaikų bei afektų sukurtus veikimo pasaulyje būdus – šiais atvejais neįgyjama distancija savęs ar savo kūrinio, kaip įvairių išgyvenimų generatoriaus atžvilgiu. O kad kičas ir perdėtas sentimentalumas dažnai yra organiškai susiję, manau, ne vienam teko įsitikinti. Dar būtų galima įvardyti daugiau kičo dvasiai būdingų savybių, tačiau tų, kurias nurodžiau, pakanka, kad susidarytumėm savaime suprantamą koceptualų kičo vaizdinį. Bet tik pabandyk prilipdyti kičo etiketę kokiam nors konkrečiam Dievo ar žmogaus tvariniui: muzikos kūriniui, veido išraiškai, kitam daiktui ar reiškiniui – žmogus vienaip ar kitaip tapatinantis save su tuo dalyku gali įsižeisti, o kitas net pasiūlys tau į lempą, tad teks labai kičičkai nert į krūmus. Tokio pobūdžio neramumai kyla, nes dialogo partneris įtūžta ir pradeda skleisti radioaktyvius neapykantos spindulius dėl to, kad suvokia tokį apibūdinimą kaip tam tikrą negaciją arba niekinimo veiksmą, nukreiptą į jo asmenį, o menininkas – kaip jo kūrinio (jo pastangų) paneigimą. Tokių reakcijų pobūdis ir stiprumas yra labai individualūs dalykai, nors atrodytų, kad dėl paveiksliuko iš gintaro gabalėlių, kičinio rašinuko, muzikos gabaliuko, kulinarijos gaminuko turėtų kilti nors ir skirtingo, bet daugmaž numanomo dydžio bangos menininkų, meno mylėtojų ir kitų žmonių sielose. Kita vertus, nevengiantys intelektualinių nemalonumų, mėgstantys ginčytis ir kitaip kamuotis su loginėmis filosofinėmis problemomis ir dar kartais norintys suvaidinti situacijos stabilizatoriaus ar nukenksmintojo vaidmenis šaunuoliai visai pagrįstai galėtų prabilti apie tokių įvardijimų subjektyvų sąlygotumą ar net visišką reliatyvumą, o jeigu dar jie nuklystų į hermeneutikos dirvonus ir dėl to pradėtų kalbėti apie išankstines nuostatas, apie reiškinių vertinimo bei interpretavimo be apriorinių prielaidų negalimumą ir kitokius semantinių akinių modelius, tai tada, atrodo, tikrai visi pasiektumėm skeptikų abejojimo nirvaną – visi visokiausiu etikečių, tarp jų ir kičinių, lipdymai pasirodytų grynas akių dūmimas bei tiesiog savo galios per požiūrį kalbiniu būdu primetimas kitiems žmonėms. Ir kas tada galėtų įtikinti, kad valgyti šprotus yra kičas?

Nepaisyti šitokio, dominuojančio, požiūrio į kičą dažnai neleidžia pati realybė – toks jau tas gyvenimas. Tačiau tokia įprastinė kičo samprata yra ne vienintelė, ji, kaip neretai nutinka visokiausio pobūdžio schemoms, neišsemia visų šio fenomeno konceptualizacijos ir eksploatavimo galimybių. Kičas dažniausiai suprantamas vien kaip “tikrojo meno” priešybė. Tačiau, akivaizdu, kad dabartinis postmodernistinis vertinimų ir sampratų pliuralizmas, pretenduojantis atsisakyti vieno galimo požiūrio į bet kokius, tarp jų ir meno, reiškinius, priešinasi tokiam tradiciniam kičo suvokimui, jau šimtmečius uzurpavusiam “teisingo supratimo” pozicijas. Viena naujesnių kičo konceptualizavimo strategijų, dabar jau visuotinai paplitusi įvairiausio pobūdžio mene bei jo suvokime, siūlo kičą traktuoti kaip alternatyvą alternatyvai, tai yra – menininkai ir meno teoretikai kviečia padaryti tam tikra prasme regresyvų veiksmą, įgalinantį pozityviai pažvelgti į kičo fenomeną, kaip specifines erdves menininko raiškai atveriantį dalyką. Čia steigiamas papildomas požiūrio metalygmuo, sudarantis galimybę sąmoningiau ir žaismingiau interpretuoti kičo faktus. Šios sampratos viena pamatinių prielaidų yra įsitikinimas bet kokių žmogaus kultūros apraiškų vertingumu – siekiama tolerancijos ir išplatėjusių pažiūrų pagrindu maksimaliai atsiverti visiems esiniams kaip neišsemiamiems kūrybos aruodams. Estetikos reliatyvizacija, kitaip negu moralės, manau, yra visai priimtina – kūryboje, atrodo, laisvės esama daugiau. Bipolinių kraštutinumų, bent jau teorinėje perspektyvoje, nebelieka, pavyzdžiui, muzikoje metalistai susilygina su popsistais. Kas nors klausydamasis black arba deathmetal muzikos, nemėgdamas ir su tam tikru nepasitenkinimu arba pašaipiai atsiliepdamas apie Laimučio Purvinio kūrybą, parodo visišką estetinį savo sąmonės bejėgiškumą arba nebrandumą, vadinasi, esama ir tokios pat sunkiosios popmuzikos (blackpopso). Kartais sentimentali muzika taip slegia, kad imi gerbt visus, kurie ją atlaiko, – kokia lengva tada atrodo “Darkthrone” muzika. Kiek tokiame požiūryje, atmetančiame estetinių vertybių stabilumą ir tapusiame viena pamatinių meno ekonomikos prielaidų, esama tiesos, sprendžia kiekvienas atskirai, – juk dėl skonio nesiginčijama.

Taigi iš esmės egzistuoja du kičo vartojimo būdai: įprastinis tradicinis ir ironiškasis. Pastarąjį yra ypač pamėgę šiuolaikiniai artistai, kuriantys videomeną, instaliacijas, rengiantys performansus. Kaip kūrybos priemonę pasitelkdami kičą, jie siūlo pažiūrėti į įvairius žmogaus tapatumus žaismingiau, sąmoningiau, įgyjant tam tikrą distanciją visų identitetų atžvilgiu, įsitraukiant į konceptualius estetinius noetinius žaidimus ir tokiu būdu atsyjant nuo visų savaime suprantamais tapusių požiūrių bei veikimo pasaulyje būdų jungo. Analizuodami tokius kūrinius galime atskleisti vis kitokius tapatinimosi mechanizmus. Žaidžiant įvairiais kontrastais, dažnai sukuriama komiškumo atmosfera. Šią metodiką jau buvo puikiai įvaldęs vienas absurdo literatūros pradininkų D. Charmsas, kuris, kaip savo žodinių kombinacijų pagrindu remdamasis ir įvairiais tapatinimosi būdais, atskleidė tragikomišką žmogaus prigimtį, kur kičas, atrodo, yra organiška jos dalis. Tad kičas, pasirodo, ne visada yra banalus dalykas – tinkamai juo manipuliuojant, galima atverti naujas meno suvokimo bei jo panaudojimo galimybes ir tokiu būdu per kičą išsivaduoti iš kičo. Kurti taip, kad kičas būtų daugiau negu kičas – nėra lengva. Kaip yra sunku sukurti naują paveikią melodiją, taip pat sunku yra išvengti prasto kičo, todėl labai džiugu matyti kiekvieną pavykusį tokios kūrybos rezultatą; Lietuvos popžvaigždei Antanui tai pavyko padaryti jau ne kartą, o žmonės, bandę jį tiesmukai pašiepti, įkliuvo į nežinia ar visada sąmoningai, tačiau dažniausiai vykusiai paspęstus Antano ironijos spąstus, patys tokiu būdu tapdami kičinėmis asmenybėmis. Čia atsiveria viena įdomiausių meno savybių – kūrinys gali tapti galingu ginklu, padedančiu kovoti su filisteriška visuomenės dalimi. Todėl visi vadinamieji diletantai: grafomanai, melomanai, plastomanai ir kiti neturėtų nuliūsti taip pravardžiuojami – meno istorijoje pilna atvejų, kai amato neišmanantys, bet mąstyti sugebantys žmonės sukuria šedevrų, o vadinamieji profesionalai ar specialistai dažnai prikuria tokių nuobodybių, kad verkt norisi. Dėl to jie neturi jokių šansų pasipriešinti laikui – jų darbai dažnai paskęsta istorijos šiukšlyne. Nuostabu yra stebėti ir tokius atvejus, kai patys to nežinodami, atrodo, tik naivių pastangų dėka kai kurie kūrybingi žmonės kartais sukuria vertingų dalykų – koks vis dėlto yra patrauklus tas meno pasaulis, kuris, beje, yra ir vienas galingiausių vaistų nuo visų depresijų. Tad bloga tokiais atvejais tikrai išeina į gera.

Mene galima išskirti dvi nekičines kryptis – formalųjį, juslinei percepcijai subordinuotą rafinuotumą arba harmonijos paieškas ir formalųjį paprastumą, bet konceptualumo paieškas. Abiem atvejais dažnai prikuriama kičo – nuo to niekas nėra apsaugotas. “Blogasis” kičas dar vadinamas nuobodžiu, lėkštu, be humoro jausmo ir kitaip. Nors, kaip jau buvo minėta, galima daug ir įvairiai ginčytis dėl kičo identifikavimo, tačiau vis dėlto esama tokių kūrinių, kurie tiesiog rėkte rėkia apie savo kičinę prigimtį, tad ir perceptyvinių problemų nebeiškyla arba jų būna nedaug. Tokie kūriniai netgi skleidžia specifinę, tik kičui būdingą, nuotaiką taip išsiskirdami iš aplinkos fono.

Argi blogai yra kurti kičą, jeigu nieko kito sukurti nepavyksta? Ir ar reikia atsisakyti kūrybos vien dėl to, kad yra didžiausia tikimybė sukurti prastą dalyką? Yra du teisingi atsakymai: 1) geriau iš viso nieko nekurti, o laiką skirti kitų žmonių kūrybos analizei, negu be perstojo leisti į pasaulį šiukšles 2) kurti reikia, nes yra tikimybė bent atsitiktinai sukurti ką nors vertinga. Pastarąjį požiūrį dar galima sutvirtinti – estetikos plotmėje moralės savokos “gerai”, “blogai” galioja tik labai ribotoj srityje – savaime nėra gerų ar blogų kūrinių (to paties negalima pasakyti apie meno interpretatorius) – esama tik jų priėmimo arba atmetimo. Ar visa ta ironija ir distancijos visada yra tokie svarbūs dalykai, kad tik jais galima išmatuoti meno kūrinio vertingumą? Emocinių būsenų objektyvavimas, distanciškumo (vieno ar kelių metalygmenų) nebuvimas kūrinyje, savo pažiūrų neperteikimas menu gali būti traktuojamas ir kaip esmingas visų kičinių dalykų – ne tik meno kūrinių – privalumas. Juk taip lengva visiems būti ironiškais, dėtis meno žinovais, menkinant kitų žmonių kūrybines pastangas, kai pasaulyje tiek kičo. Kičas kai kuriems žmonėms praskaidrina nuobodų gyvenimą, paversdamas juos meno reiškinių kritikais. Taigi kičas sukuria darbo vietas ir savitus žmogaus egzistencijos tipus. Nors dėl to vertingų kultūros reiškinių analizių labai sumažėja, tačiau proporcingai padaugėja laimingų žmonių – juk smagu yra “lazdavotis” tik švelniai pamasažuojant smegenų žievę, sukurti sensacingą, tik virtualioje kalbos plotmėje egzistuojančią situaciją – pseudoįvykį. Tokiu būdu kičo kritikai tampa menininkais, atsiranda dialektinė kritiko ir kritikuojamojo sąveika, kurios abu nariai vienas nuo kito priklauso, jie vienas kitam sukuria dalį jų egzistencijos prasmingumo. Tad žmogų galima šiek tiek pažinti ir iš jo santykio su kičiniu kūriniu, kuris vis dėlto yra tik tam tikra priemonė – mes patys kičiniam objektui suteikiam funkcijas arba nustatome jo paskirtį. Kita vertus, įprastas požiūris į kičą, nors ir kritikuotinas, manau, vis tiek išlieka fundamentalus.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »