BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Tai, kaip mes pavadiname daiktą, priklauso nuo mūsų suvokimo – nuo mūsų požiūrio į objektą bei teorinių ir praktinių interesų, iškylančių konkrečioje situacijoje. Savitas daiktiškas fenomenas – abstrakčiosios dailės kūrinys – ne išimtis. Suvokiant jį, daug kam iškyla jo konceptualizavimo arba „perskaitymo“ problema. Tokio pobūdžio kūrinių interpretacijos, kai vaizdams suteikiamos įvairios prasmės, yra pagrįstos asocijavimo principu, nuo kurio radikalūs abstrakcionistai siekia atsiriboti, o ne tokie radikalūs propaguoja, kaip savitą plastinės abstrakcijos suvokimo metodiką, vadindami ją „plastine poezija“. Pirmieji teigia, jog kalbinių schemų projektavimas į abstraktų dailės kūrinį yra klaidingas jo suvokimo būdas, neleidžiantis mėgautis paveikslo „plastine muzika“ – spalvinių linijų ir dėmių žaisme, tuo tarpu antrieji nesutinka atsisakyti kalbinės interpretacijos ir mano, jog orientavimasis vien į grynos formos kontempliaciją yra pernelyg siauras požiūris į plastinę abstrakciją. Tikriausiai abi pusės yra teisios, kiekviena eina skirtingais abstraktaus dailės kūrinio suvokimo keliais ir pasiekia skirtingus rezultatus. Šiame rašinyje pabandysiu aptarti tuos kelius ir pasiaiškinti, kokių tikslų siekia vieni ir kiti. Tai, kad aš pats esu šališkas stebėtojas – palaikau pirmuosius – „plastikos muzikantus“, galima matyti visame tekste.

Tradicinėje dailėje (tapyba, skulptūra, grafika) tiek juslumas (regimumas), tiek mentalumas (mąstymas, kalba) glaudžiai sąveikauja kūrybos proceso metu, o taip pat kūrinį analizuojant bei interpretuojant. Galima pamanyti, jog abstrakčiosios dailės kūrinys yra perceptyvus paradoksas: kur ir kaip dėmių ir linijų kompozicijoje atsiranda paveikslo prasmė? Juk dažnas abstrakcionistas pabrėžia, kad jis savo paveiksle nieko nevaizduoja. Nepaisant to, dažnam plastinė abstrakcija yra specifinis raštas, kupinas įvairiausių prasminių konfigūracijų, kurias jis randa kūrinyje. Tad daug kam abstraktus dailės kūrinys nėra tik jusliškai suvokiama plastinė forma. Jis kartu yra ir tam tikras semantinių prasmių generatorius. Dėmių ir linijų kompozicijos, geometrinės ar organiškos formos skatina žiūrovo sąmonę žaisti įvairiausiais tų plastinių struktūrų inspiruojamais konceptais – įvairiomis objektų reikšmėmis, sąvokomis, idėjomis ir kt. Vienokia ar kitokia dėmių ir linijų konceptualizacija leidžia įsteigti įvairias plastinės abstrakcijos suvokimo galimybes.

Tačiau taip traktuojamos abstrakcijos negalima visiškai paaiškinti vien laisvų asociacijų pagrindu. Kiekvienas aiškinimas, tai tam tikras formos įprasminimas. Aiškinu tai, kas man turi prasmę, tai kas man reikšminga. Tačiau nėra taip, kad interpretuodami abstrakciją iškilusių asociacijų pagrindu‚ turinio požiūriu kas ką nori, tą ir įdeda į kūrinį. Įdedama dažniausiai tai, kas jau anksčiau buvo turima. Kitaip tariant, įdedama ankstesnė gyvenimo patirtis. Sava patirtis – tai savos nuostatos daugelio skirtingų svarbių ir nesvarbių dalykų atžvilgiu. Tai, ką įdedame, jau apspręsta, nulemta mūsų praktinės bei teorinės patirties. Pvz., abstrakciją identifikuoti galime kaip kokį nors medį ar paukštį tik tuo atveju, jeigu jau esame kada nors šiuos objektus su visomis jiems būdingomis savybėmis matę. Tam tikru požiūriu galima teigti, jog taip suvokiama plastinė abstrakcija tampa savotišku mano paties sąmonės veidrodžiu – konceptualiu pavidalu aš matau tai, ką jau esu pats patyręs.

Meno kūrinio supratimo problema yra nagrinėjama hermeneutinėje filosofijoje. Jos atstovai teigia, kad interpretacija niekada nebūna ko nors mums duoto suvokimas be prielaidų. Jau pats apibrėžimas to, kas yra akivaizdu, pagrįstas nepastebėtomis prielaidomis, kurios glūdi tariamai be prielaidų veikiančio suvokėjo sąmonėje. Visi supratimai, aiškinimai, interpretavimai yra istoriški, t.y. jie priklauso nuo konkrečioje vietoje ir laike susiformavusių požiūrių, įsitikinimų, vertybių ir kitokių sunkiai įsisąmoninamų prielaidų, kreipiančių interpretavimo procesą vienokia ar kitokia linkme. Didėjant istorinei distancijai tarp kūrinio autoriaus ir interpretatoriaus, keičiantis koncepcijoms, interpretavimo strategijoms, pasikeičia ir pats kūrinio suvokimas. Hermeneutikoje kalbama ir apie „tikrąją kūrinio prasmę“, kuri yra suvokiama kaip autoriaus intencijų išaiškinimas. Tačiau vaizduojamojo meno plotmėje tai labai problemiškas dalykas. Dažnai pavaizduoti objektai yra tokie daugiaprasmiai, kad visai pagrįstai galima suabejoti, ar autoriaus siūlomas kūrinio supratimas yra vienintelis ir juo labiau ar jis iš tikro atskleidžia tikrąją jo prasmę. Pavyzdžiui, tai ryšku analizuojant jau bet kokį siurrealizmo estetikai atstovaujantį meno kūrinį, juo labiau tai aišku interpretuojant plastines abstrakcijas – čia galima įžvelgti dar didesnį formos daugiaprasmiškumą. Peršasi išvada, jog produktyvus interpretatoriaus įnašas neatsiejamas nuo pačios abstrakčiosios dailės kūrinio interpretavimo prasmės.

Konceptualizacija arba tai, kaip perskaitome atitinkamas formas, priklauso nuo mūsų sugebėjimo atpažinti jose žinomą daiktą arba jo atvaizdą. Pavadinti violetinę dėmę šikšnosparniu ar drugeliu, reiškia ją priskirti atitinkamai objektų grupei – mintyse padėti ją į kada nors matytų ar sapnuotų drugelių stalčių. Dažniausiai abstrakčiai formai yra priskiriama reikšmė (pvz. piešinį suvokiame kaip tam tikrą ženklą, turintį vizualinį analogą arba atitikmenį tikrovėje). Reikšmės priskyrimas kažkam yra konceptualizacijos procesas, kuris yra glaudžiai susijęs su didesne ar mažesne objekto identifikavimo patirtimi ir su didesne ar mažesne jo įvardijimo patirtimi.

Plastinės abstrakcijos identifikacija – tai tam tikros jos tapatybės paieškos. Suvokdami abstrakčią dėmių ir linijų kompoziciją, mes paprastai siekiame sutapatinti ją su kokiu nors mums žinomu daiktu, realiai egzistuojančių tikrovėje arba vaizduotėje. Šiuo požiūriu „atvaizdas“ ir vadinamasis „tikrovės objektas“ vienas nuo kito skiriasi panašumo laipsniu, o ne rūšimi. Pirmykščiam žmogui į gyvūną panašus medžio kamienas ar uola galėjo tapti tam tikros rūšies gyvūnu. Tapatumas išreiškiamas principu A=A. Dailės kūrinio tapatumas nėra absoliutus ir galutinis, jis yra susiformavęs mūsų patirtyje, todėl yra laikinas ir asmeninis. Abstrakcijos konceptualizacija – tai kaip pavadiname arba kaip ją įvardijame – yra glaudžiai susijusi su jos identifikacija. Priskirdami abstrakcijai vienokią ar kitokia prasmę, sukuriame konceptus – ne tik atskiras sąvokas, bet ir įvairias suvokėjo sąmonėje iškylančias idėjas, neretai net ištisus siužetinius pasakojimus. Tokio koncepto reikšmė labai paslanki, prasminis laukas miglotas ir nuolat kintantis. Tad paveikslo „abstraktus pobūdis“ daug kam rodo jo prasmės „neaiškumą“ ir „paslankumą“. Vienos plastinės abstrakcijos lengviau pasiduoda tokioms asociatyvioms interpretacijoms, kitos – sunkiau. Tokie sunkumai gali atsirasi dėl labai įvairių priežasčių. Galbūt trūksta reikiamų nuorodų ar reikiamų užuominų, kaip šį objektą identifikuoti, pvz. nėra paveikslo pavadinimo, o gal stokojama reikiamos patirties, be kurios neįmanoma ką nors identifikuoti. Tai gali būti susiję ir su žodinių atsargų trūkumu.

Abstraktaus vaizdo konceptualizacija yra plačiai taikoma psichologijos ir psichiatrijos praktikose. Žmogaus polinkiu projektuoti į abstrakčias dėmes įvairias prasmes šiuolaikinė psichiatrija naudojasi kaip diagnostiniu įrankiu. Vadinamojo „Rorschacho testo“ metu prašoma interpretuoti standartines rašalo dėmes. Šis abstrakčios dėmės testas atskleidžia suvokimo alternatyvas, rodo, jog esama gausybė kognityvinių to paties fenomeno suvokimo variantų, nes yra gausybė gyvenimo ir mąstymo būdų. Todėl ir negali būti vienintelio galutinio atsakymo ar vieno teisingo varianto. Potencialiai egzistuoja daugybė dėmės suvokimo alternatyvų, be to, nei viena iš jų nėra dominuojanti. Dėmės suvokimą gali nulemti ankstesni, savitai susikristalizavę, asmeniniai gyvenimo interesai, kuriuos dėmės interpretavimas kaip tik ir gali atskleisti. Paaiškėjo, kad atsakymas labai priklauso nuo tuo metu tvyrančios žmogaus vidinės būsenos ir aplinkos niuansų. Kiekvienas abstrakčioje dėmėje atpažįsta objektą, kuris yra susijęs su jo gyvenimiškais interesais. Taip reiškiasi individualios kiekvieno žmogaus ypatybės ir įvairios asmenybės savybės.

Abstrakčioji dailė – tai ne tik tam tikros stilistikos kūriniai, bet ir atskira estetinė kultūra, propaguojanti savitą kūrinio suvokimo būdą. Radikalūs abstrakcionistai siekia atsiriboti nuo bet kokio tikrovės vaizdavimo. Būdami formalistinės estetikos šalininkai, jie kalba apie gryną, nesuinteresuotą abstrakčios formos kontempliaciją, nesiejamą su jokiu turiniu – su jokiomis jos keliamomis prasminėmis asociacijomis. Jų manymu, sąmoningo suvokimo steigiami semantiniai formos aspektai yra svarbūs suvokiant ir abstrakčiosios dailės kūrinį, tačiau negatyviąja prasme – kaip tai, nuo ko pirmiausia reikia atsiriboti. Bet kokios kalbinės projekcijos trukdo patirti „plastinę muziką“ – mėgautis linijų ir dėmių kompozicijomis. Abstrakčiosios dailės kūrinys, pasak jų, reikalauja specifinio suvokimo – priešingo plastinės struktūros konceptualizacijai. Todėl į plastinės abstrakcijos interpretavimą jie žiūri, kaip į mažų mažiausiai keistą užsiėmimą.

Vaikydamiesi, atrodo, labai suprantamo dalyko – grožio, tokie abstrakcionistai naudoja ne visiems suprantamas bei priimtinas to grožio kūrimo ir suvokimo metodikas. Daikto grožis, jų manymu, visu intensyvumu paveikia žmogų, kai jis atsiriboja nuo visų to daikto prasmių, nuo kalbinio luobo, dengiančio daiktą, arba nuo jam nuolat primetamo kalbos tinklo, didele dalimi užstojančio unikalią to daikto formą. Abstrakčioji plastika, kaip ir muzika, yra universali kalba todėl, kad čia jau nebėra jokios kalbos įprastine to žodžio prasme. Toks abstrakcionistas norėtų, kad į jo sukurtą objektą būtų žiūrima ne kaip į dar vieną nuorodą į tikrovę, bet kaip į specifinę pačios tikrovės transformaciją. Paradoksaliai kalbant abstrakčiosios dailės kūrinyje tikrovė ir jos atvaizas sutampa.

Aptariau tik du požiūrius į abstrakčiosios dailės kūrinį. Galutinio, užbaigto plastinės abstrakcijos suvokimo nėra. Kiekvienas žmogaus nustato savo individualų santykį su tokio pobūdžio kūriniu. Galutinis suvokimas būdingas nebent tik „užbaigtam“ arba mirusiam žmogui. Tada interpretavimo vyksmas yra pasibaigęs, naujos suvokimo perspektyvos jau nebegali atsirasti…

Patiko (5)

Rodyk draugams

Komentuokite