BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pasaulis – tai aš ir visa, kas nesu aš. Dėl pasaulio realumo daug abejoti gal ir nereikia, o štai kur yra tas „aš“? Gyvename patiriamo pasaulio ir kalbos apsupti. Miesto šurmulio ir informacijos „triukšmo“ pertekliaus sąlygomis paprasčiausia yra ne tik socialinius reiškinius, bet ir daugelį sąmonės procesų palikti savieigai – veikti ar mąstyti pasineriant į praeities momentus ir/arba kurpiant eilinius planus. Taip nežinia kur ir dingsta pasaulis, laikas, artimi ir neartimi žmonės; dingstu ir aš pats. Sapnuoji gyvenimą, o gyvenimas sapnuoja tave. Bet kartais pavyksta nubusti ir tada, kai jau esi seniai išlipęs iš lovos. Būna pabudimų, po kurių šiek tiek ir kuriam laikui atsigręži į save patį.

Gilintis į save jau šimtus metų siūlo įvairiausio tipo mąstytojai. Dabar žmogaus vidujybės sritis, tiek, kiek ją galima iškelti į išorę, atrodo vis labiau uzurpuojama specialaus psichologijos mokslo. Žinome, kas yra jausmai, valia, intelektas; taikome sau įvairius charakterio apibrėžimus, schemas, lyginame save su visokiomis asmenybių tipologijomis – juk tada taip paprasta: žinai, koks yra kitas ir koks pats esi. Gali lengvai ir paprastai pasakyti kitam, kad, pavyzdžiui, esi labiau cholerikas negu flegmatikas, arba esi sangvinikas, o ne melancholikas. Vidinis gyvenimas lengvai išsiverčia laukan, jis, tarsi koks daiktas, tampa lengvai aprašomas, išmatuojamas, suklasifikuojamas – kur čia dar galėtų būti kokia paslaptis? Tiesiog imi teoriją ir ją prisitaikai sau pačiam.

Įpročiai, kurie apima ir mūsų reakcijų į vienus ar kitus reiškinius pastovumą, dažnai ir yra pagrindas atlikti psichologines asmenybės analizes. Be abejo, tokie įpratimai nėra tik fiktyviai suręstas teorinis asmenybės modelis, kuris laikosi tik ant paties teoretiko fantazijos sparnų. Tokie įpročiai turi ir vadinamąjį „objektyvųjį pamatą“. Širdies ritmas, kitokių fiziologinių procesų pobūdis ir nuo jų priklausomi ar bent kiek nors jų nulemti psichiniai procesai yra stipriai susiję. Kūnas ir sąmonė, kaip vienas kito koreliatai, nekelia abejonių, šių žmogaus egzistencijos dimensijų negalima apeiti, abu aspektai svarbūs tyrinėjant tiek kūną, tiek sąmonę. Tačiau vien tuo apsiribojus, vaizdas gali pasirodyti nykus. Aš turiu kūną, kuris paklūsta materijos dėsniams, ir vidinį gyvenimą, sąmonės srautą, kuris taip pat gali būti aprašomas kaip ganėtinai stabilus ir netgi materialus. Negi esu tik medžiagos ir įpročių visuma?

Tad norėtųsi panagrinėti tą savąją „aš“ tikrovę. Viena vertus, mes būname pasaulyje, kuriam esame nuolat atsivėrę. Mūsų jusles nuolat pasiekia pasaulio skleidžiama „muzika“. Tereikia sutelkti dėmesį, pavyzdžiui, į skonį, uoslę, klausą ar regą, ir pastebėsime/prisiminsime, kokiais skirtingais būdais mes nuolat sąveikaujame su pasauliu. Tačiau tuo mūsų buvimas, aišku, neapsiriboja. Kaip mes esame pasaulyje, lygiai taip pat arba tuo pačiu esame ir kalboje. Kalba, beje, kaip tik ir yra pagrindinis instrumentas, leidžiantis netgi fiziologiškai sutelkti dėmesį į vieną ar kitą būties srauto akimirką, vietą, vietos akimirką ar akimirkos vietą. Turime žodžius: garsas, kvapas, vaizdas, skonis, o dar yra lytėjimo patirtis. Taip mes tarsi vaikštome po fenomenologijos laboratoriją – savo kūną, galėdami į tikrovę pažiūrėti pro vis kitą langą. Tačiau iš tokio kalbinio – fiziologinio buvimo lygmens, nesunkiai gebame pabėgti į grynąjį kalbos pasaulį, kuriame užsidarome tarsi vienutėje. Skaičių pasaulis turbūt yra vienas geriausių nuo empirinės tikrovės visiškai atsiejamo pasaulio pavyzdžių. Panašiai kaip skaičiuose galima „apsigyventi“ ir sąvokose, kur svarbu jau ne tiek žodžių ir tikrovės sąsajos, o įvairūs santykiai, konotaciniai sąryšiai tarp žodžių. Taip patenkame į kalbą, kuri, atrodo, yra visada nukreipta į pasaulį, netgi visada susijusi su konkrečiomis praktinėmis problemomis. O vis dėlto tai yra tik kalba, ir dažnai – niekas daugiau. Akivaizdu, kad taip, kaip gebame matyti akimis, tam tikra prasme gebame matyti ir sąvokomis, žodžiais, minčių vaizdiniais.

Grįžtant prie patiriamosios nekalbinės tikrovės, reikia pasakyti, kad ta pati kalba ne tik įgalina mus sutelkti dėmesį į kurią nors tikrovės sritį, bet ir užmaskuoja tą atvirą mūsų sąmonei tikrovės plotelį. Patiriami dalykai gyvenime paprastai mums svarbūs tiek, kiek svarbūs konkrečioje situacijoje ir dažniausiai pragmatiniu aspektu. Išgirstu lėktuvo garsą – žinau, kad kažkur danguje, jeigu jis giedras, galiu pamatyti to lėktuvo brėžiamą baltą pėdsaką. Raudonai apsirengusį žmogų greičiau išskiriu iš aplinkos fono – tai tam tikras signalas, ir vėlgi ganėtinai informatyvus. Užuodžiu maistą – susimąstau, ar dabar esu alkanas, ar dar ne. Tokie pavyzdžiai rodo, kad kalba iš esmės yra pagrindinis žmogaus manipuliavimo pasauliu įrankis. Būtent kalba, o ne rankomis pirmiausia sutvarkome arba pritaikome tikrovę savo reikmėms. Tada, kai tokia manipuliatyvi kalba susilieja su patirties dalykais, pastarasis buvimo lygmuo yra tarsi uždengiamas, užmaskuojamas. Mums lieka tik patirties šešėlis, bet svarbiausia yra tai, kad tada atsiranda vienokios ar kitokios veiklos perspektyva.

Taigi turime trinarę schemą: patirtis – kalba – veikla. Susitelkus į vieną kurią nors iš šių sričių, automatiškai daugiau ar mažiau redukuojamos kitos dvi. Grynoje veikloje nelieka kalbos, ir dėmesys nebeužčiuopia „tikrovės skonio“ – tai gali paliudyti automobilio vairavimo patirtis. Tada, kai vairuotojas viską daro automatiškai, galvojama ir/arba kalbama apie tai minimaliai. Kaip redukuojamas mąstymas grynojoje veikloje, viename interviu yra vaizdžiai pasakojęs filosofijos profesorius Algis Mickūnas. Jaunystėje Japonijoje jis mokėsi šaudyti iš lanko. Šios srities meistru tampama tada, kai be jokių didesnių apmąstymų tiesiog nusitaikai, paleidi strėlę, ir ji atsiduria reikiamoje taikinio vietoje. Automatikos esama ir ten, kur dažnai nenumanome ar bent nesitikime esant. Teksto skaitymas ir netgi bendravimas su kitu asmeniu dažnai yra tokios veiklos sferos, kuriose automatizmas pasireiškia visu mastu ir nebūtinai tada, kai turimas omeny darbiniais santykiais pagrįstas komunikavimas, kur kalbos turinio ir formos dalykai jau savaime yra nusistovėję. Toks automatizmas padeda mums optimaliai siekti norimų, labai siaurų pragmatinių rezultatų. Kalbėjimas su kitu leidžia veikti: išlaisvinamos kalbos, kaip praktiškai svarbios informacijos nešėjos, galios.

Tačiau kas būtent vyksta kalbantis? Kaip kiekvienas iš mūsų, regėdamas pasaulį iš savo perspektyvos, turėdamas savitą patirtį, charakterį, bendravimo įgūdžius ir to bendravimo suvokimą, sugeba užmegzti ryšį su kitu žmogumi, su kita sąmone? Juk pokalbio metu netgi sugebame surasti arba prieiti abiem pusėms bendrą supratimą. Be abejo, toks supratimas neretai būna vienas iš kalbos sukuriamų fantomų, viena iš kalbinių iliuzijų. Dažnai atrodo, kad pašnekovas atspėja mūsų savokų reikšmes, o iš tiesų vieno ir kito aptariami dalykai gali iš esmės skirtis. Tada kitas, pirmiausia, jo kalba yra transformuojama į mano kalbą, kito tikrovė tarsi ištirpsta mano kalbinėje tikrovėje, kitas yra perskaitomas mano paties kalbinėmis priemonėmis. Tokiu atveju mes nebeišeiname anapus savęs, anapus savo kalbos ir jos generuojamų reikšmių. Pasiliekame savajame vidujybės pasaulyje, nors veiklos prasme galime būti ypač aktyvūs net ir bendraudami su kitais individais. Kyla dar vienas klausimas – ar kito supratimas nėra vien tik iš anksto, gal net miglotai, numanomos ar nujaučiamos, tačiau vis dėlto išankstinės nuomonės arba hipotezės patvirtinimas? Tai, be abejo, tik dar viena šio teksto keliama problema, kuri dar vienu aspektu liudija pamatinį egzistencinį žmogaus vienišumą šiame pasaulyje. Bet užteks apie tas problemas.

Galima pastebėti, kad komunikavimo metu kitas žmogus, ypač jeigu jo patirtys ir apskritai asmenybė labai skiriasi nuo manosios, įdomiai paveikia mane patį. Esu pastebėjęs, kad tada tampu savotišku to kito žmogaus atspindžiu arba veidrodžiu. Kiekvienas žmogus išlaisvina ar bent jau atkreipia dėmesį į vis kitas ne tik savo, bet turbūt dar labiau – mano paties savybes. Kitas gali netgi pasitarnauti kaip savotiškas mano paties refleksijos ir savivokos instrumentas. Jau banalu sakyti, bet kito kitoniškumas padeda pamatyti arba įsisąmoninti mano paties kitoniškumą. Kol neturiu jokių susidūrimų su kitais (nebūtinai su žmonėmis – tai gali būti gyvūnas, oro balionas ar muzikinis klipas), tol negaliu sustruktūruoti, apibrėžti ar suformuoti vienokių ar kitokių savo paties kontūrų.

Tačiau ne tik galima, bet turbūt ir reikia atsitraukti nuo kalbinių schemų, visokių reikšmių ir supratimo. Žmogui bent retkarčiais yra prieinamas ir nesuinteresuotas kurios nors tikrovės plotmės stebėjimas, kontempliatyvus santykis su jį supančiais pačiais įvairiausiais būties fenomenais, su tuo, kieno atžvilgiu kalbos dėka žmogus sugeba įgyti distanciją ir taip įsteigti daikto/reiškinio ir net viso esmo transcendenciją bei surasti save patį pasaulyje. Tada tikrovės patyrimas yra intensyviausias. Juk būtent dėl to daug kas visą gyvenimą išsaugo nuostabios melodijos, vaizdo ar kito, pirmiausia jusliškai patirto dalyko prisiminimus, kuriuos paliko intensyvus kurios nors būties srauto dalies stebėjimas.

Žmogus yra paskendęs tarp daiktų, tačiau jis nėra tik vartojanti ir pažįstanti būtybė. Žmogus pirmiausia yra tai, kas sugeba atsiverti čia ir dabar esančiam pasauliui. Atvirumas kitiems esiniams yra ne kokia nors dar viena sielos ar proto savybė šalia kitų, bet visas žmogus yra totaliai atsiverianti pasauliui būtybė. Žmogus yra betarpiškai susijęs su šiuo atvirumu. Daiktai jam esti tiek, kiek jie jam atsiveria. Žmogus yra tai, kam savo pavidalais atsiveria daiktai ar kitos būtybės – jis yra pats atvirumas pasauliui. Aš atsiveriu ne tik žmogaus vaizdui ar jo balsui; atsiveriu ir jo kalbai, jos skleidžiamoms prasmėms. Kad galėčiau atsiverti kitam – žmogui, daiktui ar žodžiui – pirmiausia turiu atsiverti pats sau, pirmiausia turiu būti jau atvėręs savo žodžių vienas ar kitas prasmes, radęs savo individualų santykį su šiais dalykais.

Tai, kam žmogus atsiveria, arba tai, kas yra anapus jo sąmonės, ir yra transcendentinė būtis – juslėms tiesiogiai atsiverianti daiktiškumo stichija. Transcendencija yra esmas, supantis žmogų iš visų pusių ir rodantis save tai kaip spalvą ar garsą, tai kaip skonį ar kvapą, tai kaip akmens sunkumą arba kaip medžio lankstumą, šypseną ar žvilgsnį – žodžiu, taip įvairiai, kaip tik gali šis esmas žmogui byloti apie save per konkrečius esinius arba daiktus. Būties raiška žmogui yra stulbinamai įvairi.

Esmingas, patyrimu prieinamas daiktų buvimo būdas nepatenka netgi į pažinimo akiratį, o yra atveriamas tik konkrečios žmogaus egzistencijos. To, ką, pavyzdžiui, patiriame kaip spalvą ar garsą, skonį, kvapą, šiurkštumą, mes negalime paaiškinti, išreikšti mokslo kalbos sąvokomis. Kasdienei kalbai tai irgi būdinga. Tyrinėdami ar aptardami šiuos fenomenus, mes atsiremiame į patį jų duotumą mums. Jusliškai duota transcendencija yra tarsi užsisklendusi savyje, pažinimas prie jos negali prieiti – tačiau mes ją nuolat pasiekiame tiesiog jai atsiverdami ir ypač tada, kai bėgame nuo arba iš kalbos, jos prasmių labirinto; tada kalbą galima pasitelkti ir kaip pabėgimo nuo pačios kalbos priemonę.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentuokite