BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Meno kūriniai yra ne tik jusliškai patrauklūs grožėjimosi ir kitokio mėgavimosi objektai – juos galima suvokti ir kaip įvairiausių išgyvenimų, nuotaikų arba tiesiog emocinių būsenų sukėlėjus. Tų žmogaus jausmų, kurie atsiranda sąveikaujant jam su meno kūriniais, stebėjimas ir konceptualizavimas yra viena pagrindinių teorinių strategijų meno filosofijoje, objekto ir subjekto perspektyvoje, analizuojančioje įvairius kūrinio ir jo suvokėjo santykius.

Emocinės būsenos, lydinčios įvairiausių meno kūrinių suvokimą, kokybiškai skiriasi nuo įpaprastų psichologinių būsenų. Kasdienybėje mūsų emocijos yra persmelktos pragmatinių santykių su daiktais, čia emociškai nuspalvinami mums konkrečioje situacijoje reikšmingi arba net gyvybiškai svarbūs įvykiai. Tuo tarpu meno kūrinio suvokimas pats savaime nepatenkina jokių fiziologinių, psichologinių ir kitų svarbių poreikių, todėl ir emocinės būsenos šioje situacijoje yra kitokio pobūdžio. Suvokdami meno kūrinį, mes jį apmąstome, čia visada dalyvauja refleksija. Atsiveria antrinė meno kūrinio realybė, su kuria mes visiškai nesitapatiname, o dažniausiai patys pasirenkame jos suvokimo būdus, įsitraukdami į momentinius savojo identiteto keitimo žaidimus. Atsiranda emociškai nuspalvintos estetinės būsenos, kai mes įgyjame tam tikrą distanciją kūrinio, kaip specifinio juslinio fenomeno, ir jo skleidžiamų prasmių atžvilgiu. Stipresnė ar silpnesnė melancholija (dažna meno kūrinių palydovė), užplūstanti mūsų sąmonę suvokiant kūrinį, yra tokios specifinės, grynai estetinės būsenos pavyzdys. Kūrinys, kaip vaizdo, garso, judesio, žodžių konstruktas, sukelia būsenas, leidžiančias mums kitaip suvokti pasaulį, kūrinio dėka mes atsisakome visų įprastinių pasaulio supratimo ir sąveikos su juo būdų. Manau, galima teigti, kad bent jau dauguma atvejų panašios ir kitokios būsenos gimsta, kai mes nesitenkiname vien tik paties kūrinio kontempliacija, bet ir aktyviai bandome jį apmąstyti. Vadinasi, kūrinio suvokimo metu tarp kylančių emocinių būsenų ir paralelinės meno tikrovės, o per ją ir pasaulio supratimo egzistuoja tam tikras ryšys.

Galima pastebėti, jog emocinės būsenos kasdienėse situacijose atsiranda susiklosčius sąmonėje būtent kokioms nors supratimo struktūroms. Sužinoję arba tiesiog supratę tam tikrus dalykus, mes apsidžiaugiame, supykstame, nusimename ir taip toliau. Tačiau galimas ir atvirkščias variantas – liūdėdami, džiaugdamiesi, nuobodžiaudami mes visada skleidžiame ir tam tikrą pasaulio supratimą. Tikrovė mums atrodo vienaip, kai esame persmelkti baimės, ir visai kitaip, kai, pavyzdžiui, linksminamės gerų draugų kompanijoje. Vokiečių filosofas M. Heideggeris yra nurodęs, kad esama tam tikro ryšio tarp žmogaus emocijų ir kalbos arba tarp jausmų ir tam tikro pasaulio supratimo. Emocijas jis siūlė traktuoti kaip specifinius žmogaus egzistencijos modusus sakydamas, kad jos visada skleidžia ir tam tikrą pasaulio supratimą, o betkoks supratimas visada yra emocingas. Pavyzdžiui, mes galime nežinoti, kas konkrečiai mums sukelia vienokią ar kitokią nuotaiką, mes apskritai galime nesuprasti savo nuotaikos, tačiau, nepaisant to, kai gyvename apimti tos nuotaikos, mes ir savo supratimą apie daiktus, gyvenimą ar pasaulį konstruosim pagal jos diktuojamas taisykles. Ir atvirkščiai – kiekvienas supratimas sukurs mūsų sąmonėje tam tikrą nuotaiką. Egzistuoja abipusis sąryšis tarp nuotaikų ir supratimo.

Kalba, veikiama tam tikro jausmo arba nuotaikos, yra tam tikra supratimo artikuliacija, bet ši artikuliacija dauguma atvejų yra tik tam tikra emocinės būsenos išvestinė. Nuotaika nulemia kokio nors fenomeno supratimą ir jo kalbinę artikuliaciją. Didžioji dalis mūsų patirties yra persmelkta kalbos, tad, atmetus tuos unikalius, į jokias semantines formules nesutalpinamus išgyvenimus, galima konstatuoti, jog kalba, kaip ir nuotaika, yra tam tikras pasaulio patyrimo ir suvokimo filtras arba tam tikra prizmė, pro kurią matome pasaulį. Mes dažnai transcendentinei esačiai ir savo pačių buvimui atsiveriame nuotaikingais žodžiais, taigi atsiveriame tik tiek, kiek mums leidžia tai padaryti nuotaika ar tos nuotaikos koreliatas – konkretus pasasulio supratimas, konkreti tuo metu mūsų sąmonėje funkcionuojanti kalbos struktūra. Čia galima prisiminti ir prancūzų filosofą G. Bataille’ų, kuris, kaip ir, M. Heideggeris, buvo įsitikinęs, kad mes gyvename kalbos įstatymo priespaudoje ir tik priešindamiesi tam įstatymui, mes galime atpalaiduoti savo sąmonę nuo įprastinių ir mus tam tikra prasme terorizuojančių pasaulio supratimų, o nutildydami instrumentinės kalbos diskursą, mes galime netgi išgyventi nuostabą, vėlgi kaip specifinę filosofinę emocinę būseną, atveriančią būties fenomenus be visų kalbinių maskuočių. Mes, aišku, negyvename tik žodžiuose, bet kaip kalbančios būtybės mes vis dėlto dažnai esame priversti kęsti būtent tokią kalbos tironiją. Žmogus visada yra kokios nors nuotaikos, o jo pasaulio supratimas visada yra nuotaikingas arba persmelktas emocijų. Įvairios emocinės būsenos sukuria skirtingas pasaulo suvokimo perspektyvas.

Save pačius pasaulyje mes aptinkame kaip būtybes, visada persmelktas kokios nors nuotaikos arba tiesiog emocinės būsenos. Tokias nuotaikas ar emocijas žymi šie žodžiai: baimė, nerimas, džiaugsmas, panika, nuobodulys, liūdesys. Nuotaikos yra lyg nesuvaldomai besikeičiantis pasaulio klimatas. Jos yra tam tikras aplinkos ir mūsų pačių supratimo fonas. Nuotaikos dažnai yra efemeriškos, kartais negilios ir nepaaiškinamos, jos, kaip tam tikras intuityvus suvokimas, kartais netgi skleidžiasi prieš bet kokią mentalinę tikrovės reprezentacijos ar veikimo joje strategiją. Tad nuotaikos, atrodo, nėra tik subjektyvios privačios būsenos. Jos specifiškai atskleidžia pasaulį, sukurdamos tam tikrą jo patyrimo lauką. Nuotaikos gali tik pasikeisti, o ne visai išnykti. Jos neišdildomai nuspalvina mūsų būtį įvairiose situacijose. Skirtingos nuotaikos liudija apie skirtingus žmogaus egzistencijos būdus, kaip tik emocinės būsenos dažnai nulemia įvairius mūsų veiksmus ir pasaulio supratimus. Emocijos nėra tik mūsų mąstymo ar apskritai veikimo pasekmės, jos kaip tik yra tam tikra terpė, kurioje visa tai yra produkuojama. Jeigu įvairias emocines būsenas suvoksime kaip tam tikrą pasaulio supratimo, patyrimo ar sąveikos su juo pagrindą, tai teks pripažinti, jog nėra neemocingo supratimo ar veikimo pasaulyje būdų.

Turint omenyje tai, kas buvo pasakyta apie emocinių būsenų ir supratimo santykį, galima teigti, jog meno kūrinys emociniu lygmeniu atsiskleidžia kaip specifinis būties apmąstymo instrumentas, nes sužadindamas įvairius išgyvenimus arba emocines būsenas, pateikdamas šiuos fenomenus refleksijai, jis kartu sukuria ir specifines tikrovės arba esamo pasaulio suvokimo perspektyvas bei savitus veikimo joje būdus, nes pats supratimas visada yra nuotaikingas. Meno kūriniai, sužadindami įvairias nuotaikas, įgalina žmogų atsiverti būčiai skirtingais ir labai savitais rakursais.

Įdomių emocijų ir kalbos pavyzdžių, mano manymu, galima surasti muzikoje. Muzikos, aišku, negalima redukuoti tik iki tam tikro emocijų žadinimo instrumento lygmens, juk galima muzikos klausytis visiškai abstrakčiai, mėgautis įvairiais sąskambiais arba tiesiog kontempliuoti harmoningas garsų kompozicijas. Nepaisant to, šio meno ir emocijų ryšys yra ypač glaudus. Esama pakilios, depresyvios, linksmos, juokingos, liūdnos, melancholiškos, netgi žiaurios muzikos. Emocijas, suvokdami kaip tam tikras būsenas, visada talpinančias savyje ir tam tikrus fenomenų supratimus, galima teigti, jog muzikos sleidžiamos nuotaikos yra pranešimai be sąvokų. Vien muzikinė melodija gali sąmonėje sukurti emocinę būseną, kuri bent akimirkai taps ir tam tikru pasaulio supratimu. Mes intuityviai atkoduojame tokius muzikinius pranešimus. Klausydami skirtingas nuotaikas žadinančių muzikos kūrinių, mes kartu į pasaulį galime pažvelgti vis kitaip. Muzikos kūrinys sukelia nuotaiką, per kurios prizmę mes pradedame suprasti pasaulį. Nuotaiką iš esmės galima apibūdinti ir kaip tam tikrą supratimo filtrą. Nuotaika mums diktuoja pasaulio supratimo taisykles, tad klausydami skirtingų muzikos kūrinių galime į pasaulį pažiūrėti skirtingais rakursais, išryškinami skirtingus jo aspektus. Šiuo požiūriu muzikos kūrinys tampa savotišku tikrovės apmąstymo instrumentu.

Muzikos kūriniai, tikriausiai kaip jokie kiti, pasižymi ir specifine, emocijų plėtojimo arba intensyvinimo, savybe. Jeigu nuotaika yra nebloga, tai, pasiklausius pozityviai nuteikiančios muzikinės kompozijos, ji gali tapti tiesiog puiki. Muzika gali sukurti netgi labai pakilią nuotaiką. Kai būna liūdna, tai atitinkamas muzikos kūrinys gali šią emociją išplėtoti iki tokio masto, kad bent akimirkai galima nugrimzti į labai gilią depresiją arba iš liūdesio apsiverkti. Turbūt todėl ir sakoma, kad „klausau muzikos pagal nuotaiką“.

Vieni žmonės renkasi ir klauso muziką pagal nuotaiką, kiti derinasi prie muzikos, kaip vieno patikimiausių reikiamos emocinės busenos palaikytojų, – jie tiesiog gyvena pagal muziką. Visi šie reiškiniai ir liudija, kad egzistuoja labai stiprus ryšys tarp muzikos ir žmogaus emocinių išgyvenimų, kuriuos galima vadinti tiesiog jausmais. Žmogaus sąmonės ir muzikos sąveika abipusė – muziką galima pasirinkti pagal nuotaiką, pati muzika sukuria jausmus, o per juos ir vienokį ar kitokį pasaulio supratimą.

Jeigu emocinę būseną suvokiame kaip neatskiriamą nuo supratimo, tad iš esmės kalbinės prigimties fenomeną, tai teks pripažinti, kad grožinės literatūros ir jausmų ryšys tikriausiai yra dar stipresnis negu tarp muzikos ir emocijų. Pavyzdžiui, poezijoje tiesiogiai žaidžiama su prasminėmis struktūromis, vadinasi, taip pat žaidžiama ir su emocijomis. Prozos tekstai, kaip ir poezijos, taip pat yra emociškai nuspalvinti: E. M. Remarque’o rašiniai kai kur yra tiesiog depresyvūs, tuo tarpu kai kurie S. Lemo ar D. Charmso tekstai nuteikia pakiliai, specifinės savokų konstrukcijos nuteikia netgi linksmai. Tad grožinėje literatūroje, kaip ir muzikoje, atrodo, susidaro ypač palankios sąlygos kurti emociškai spalvingus kūrinius.

Vizualiųjų menų kūriniuose, panašiai kaip muzikoje, galima mėgautis abstrakčiu, atsietu nuo betkokio pasakojimo arba siužeto vaizdu. Tačiau, kai į vizualumą įsiterpia kalba, kai vaizdus pradedame suprasti, tada atsiranda ir emocijos. Tad čia, kaip grožinėje literatūroje ir muzikoje, apie emocijas, kylančias meno kūrinio suvokimo metu, galima kalbėti taip pat, kaip apie kalbinės prigimties fenomeną.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentuokite