BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kičą tikriausiai daugelis jaučia intuityviai, dėl to turbūt nėra prasmės per daug gilintis į šio fenomeno apibrėžimus ir vis tikslinti sąvoką tokio dalyko, kuris, atrodo, yra taip lengvai atpažįstamas, juolab kad ir kičiniai objektai yra patys įvairiausi – nuo kiaulių taupyklių iki žmonių su medžiais. Gyvenimas tikrai labai apsunktų, jeigu dar reiktų operuoti tiksliomis abstrakcijomis (priskirti daiktus kičo klasei ar suteikti objektui kičo predikatą, remiantis apriorine kičo esme), turint prieš akis tokį neišsemiamą kičo pasaulį. Vengiant galvos skausmo, kičą labai apytikriai ir metaforiškai mene galima apibūdinti kaip, specifiniu požiūriu, nemenišką – neskoningai primityvų, o gyvenime – kaip banalų, naiviai paprastą dalyką – paprastą iki tokio laipsnio, kad dėl to pasidarantį prastu dalyku. Situacijos dažnai negelbėja ir, kaip paprastumo priešingybė, visokie rafinuotumai – neretai tai tiesiog snobinis kičas; tiek muzikoje, tiek plastikoje kiču kvepia per daug sudėtingos kompozicijos kūriniai. Vadovavimasis tiesmuko mimetizmo estetika dailėj bei grožinėj literatūroj taip pat tampa tiesiausiu keliu į hiperrealistinį kičą, šiuo požiūriu tik fotografija ir kai kurie kino filmai to išvengia. Dar galima pridurti, jog kičo reiškiniams būdinga reflektyvumo, o jeigu tai žmogiška būtybė su savo individualiais ypatumais – savirefleksijos stoka: stebime arba tik gryną jausmų konversiją į materiją, arba nuotaikų bei afektų sukurtus veikimo pasaulyje būdus – šiais atvejais neįgyjama distancija savęs ar savo kūrinio, kaip įvairių išgyvenimų generatoriaus atžvilgiu. O kad kičas ir perdėtas sentimentalumas dažnai yra organiškai susiję, manau, ne vienam teko įsitikinti. Dar būtų galima įvardyti daugiau kičo dvasiai būdingų savybių, tačiau tų, kurias nurodžiau, pakanka, kad susidarytumėm savaime suprantamą koceptualų kičo vaizdinį. Bet tik pabandyk prilipdyti kičo etiketę kokiam nors konkrečiam Dievo ar žmogaus tvariniui: muzikos kūriniui, veido išraiškai, kitam daiktui ar reiškiniui – žmogus vienaip ar kitaip tapatinantis save su tuo dalyku gali įsižeisti, o kitas net pasiūlys tau į lempą, tad teks labai kičičkai nert į krūmus. Tokio pobūdžio neramumai kyla, nes dialogo partneris įtūžta ir pradeda skleisti radioaktyvius neapykantos spindulius dėl to, kad suvokia tokį apibūdinimą kaip tam tikrą negaciją arba niekinimo veiksmą, nukreiptą į jo asmenį, o menininkas – kaip jo kūrinio (jo pastangų) paneigimą. Tokių reakcijų pobūdis ir stiprumas yra labai individualūs dalykai, nors atrodytų, kad dėl paveiksliuko iš gintaro gabalėlių, kičinio rašinuko, muzikos gabaliuko, kulinarijos gaminuko turėtų kilti nors ir skirtingo, bet daugmaž numanomo dydžio bangos menininkų, meno mylėtojų ir kitų žmonių sielose. Kita vertus, nevengiantys intelektualinių nemalonumų, mėgstantys ginčytis ir kitaip kamuotis su loginėmis filosofinėmis problemomis ir dar kartais norintys suvaidinti situacijos stabilizatoriaus ar nukenksmintojo vaidmenis šaunuoliai visai pagrįstai galėtų prabilti apie tokių įvardijimų subjektyvų sąlygotumą ar net visišką reliatyvumą, o jeigu dar jie nuklystų į hermeneutikos dirvonus ir dėl to pradėtų kalbėti apie išankstines nuostatas, apie reiškinių vertinimo bei interpretavimo be apriorinių prielaidų negalimumą ir kitokius semantinių akinių modelius, tai tada, atrodo, tikrai visi pasiektumėm skeptikų abejojimo nirvaną – visi visokiausiu etikečių, tarp jų ir kičinių, lipdymai pasirodytų grynas akių dūmimas bei tiesiog savo galios per požiūrį kalbiniu būdu primetimas kitiems žmonėms. Ir kas tada galėtų įtikinti, kad valgyti šprotus yra kičas?

Nepaisyti šitokio, dominuojančio, požiūrio į kičą dažnai neleidžia pati realybė – toks jau tas gyvenimas. Tačiau tokia įprastinė kičo samprata yra ne vienintelė, ji, kaip neretai nutinka visokiausio pobūdžio schemoms, neišsemia visų šio fenomeno konceptualizacijos ir eksploatavimo galimybių. Kičas dažniausiai suprantamas vien kaip “tikrojo meno” priešybė. Tačiau, akivaizdu, kad dabartinis postmodernistinis vertinimų ir sampratų pliuralizmas, pretenduojantis atsisakyti vieno galimo požiūrio į bet kokius, tarp jų ir meno, reiškinius, priešinasi tokiam tradiciniam kičo suvokimui, jau šimtmečius uzurpavusiam “teisingo supratimo” pozicijas. Viena naujesnių kičo konceptualizavimo strategijų, dabar jau visuotinai paplitusi įvairiausio pobūdžio mene bei jo suvokime, siūlo kičą traktuoti kaip alternatyvą alternatyvai, tai yra – menininkai ir meno teoretikai kviečia padaryti tam tikra prasme regresyvų veiksmą, įgalinantį pozityviai pažvelgti į kičo fenomeną, kaip specifines erdves menininko raiškai atveriantį dalyką. Čia steigiamas papildomas požiūrio metalygmuo, sudarantis galimybę sąmoningiau ir žaismingiau interpretuoti kičo faktus. Šios sampratos viena pamatinių prielaidų yra įsitikinimas bet kokių žmogaus kultūros apraiškų vertingumu – siekiama tolerancijos ir išplatėjusių pažiūrų pagrindu maksimaliai atsiverti visiems esiniams kaip neišsemiamiems kūrybos aruodams. Estetikos reliatyvizacija, kitaip negu moralės, manau, yra visai priimtina – kūryboje, atrodo, laisvės esama daugiau. Bipolinių kraštutinumų, bent jau teorinėje perspektyvoje, nebelieka, pavyzdžiui, muzikoje metalistai susilygina su popsistais. Kas nors klausydamasis black arba deathmetal muzikos, nemėgdamas ir su tam tikru nepasitenkinimu arba pašaipiai atsiliepdamas apie Laimučio Purvinio kūrybą, parodo visišką estetinį savo sąmonės bejėgiškumą arba nebrandumą, vadinasi, esama ir tokios pat sunkiosios popmuzikos (blackpopso). Kartais sentimentali muzika taip slegia, kad imi gerbt visus, kurie ją atlaiko, – kokia lengva tada atrodo “Darkthrone” muzika. Kiek tokiame požiūryje, atmetančiame estetinių vertybių stabilumą ir tapusiame viena pamatinių meno ekonomikos prielaidų, esama tiesos, sprendžia kiekvienas atskirai, – juk dėl skonio nesiginčijama.

Taigi iš esmės egzistuoja du kičo vartojimo būdai: įprastinis tradicinis ir ironiškasis. Pastarąjį yra ypač pamėgę šiuolaikiniai artistai, kuriantys videomeną, instaliacijas, rengiantys performansus. Kaip kūrybos priemonę pasitelkdami kičą, jie siūlo pažiūrėti į įvairius žmogaus tapatumus žaismingiau, sąmoningiau, įgyjant tam tikrą distanciją visų identitetų atžvilgiu, įsitraukiant į konceptualius estetinius noetinius žaidimus ir tokiu būdu atsyjant nuo visų savaime suprantamais tapusių požiūrių bei veikimo pasaulyje būdų jungo. Analizuodami tokius kūrinius galime atskleisti vis kitokius tapatinimosi mechanizmus. Žaidžiant įvairiais kontrastais, dažnai sukuriama komiškumo atmosfera. Šią metodiką jau buvo puikiai įvaldęs vienas absurdo literatūros pradininkų D. Charmsas, kuris, kaip savo žodinių kombinacijų pagrindu remdamasis ir įvairiais tapatinimosi būdais, atskleidė tragikomišką žmogaus prigimtį, kur kičas, atrodo, yra organiška jos dalis. Tad kičas, pasirodo, ne visada yra banalus dalykas – tinkamai juo manipuliuojant, galima atverti naujas meno suvokimo bei jo panaudojimo galimybes ir tokiu būdu per kičą išsivaduoti iš kičo. Kurti taip, kad kičas būtų daugiau negu kičas – nėra lengva. Kaip yra sunku sukurti naują paveikią melodiją, taip pat sunku yra išvengti prasto kičo, todėl labai džiugu matyti kiekvieną pavykusį tokios kūrybos rezultatą; Lietuvos popžvaigždei Antanui tai pavyko padaryti jau ne kartą, o žmonės, bandę jį tiesmukai pašiepti, įkliuvo į nežinia ar visada sąmoningai, tačiau dažniausiai vykusiai paspęstus Antano ironijos spąstus, patys tokiu būdu tapdami kičinėmis asmenybėmis. Čia atsiveria viena įdomiausių meno savybių – kūrinys gali tapti galingu ginklu, padedančiu kovoti su filisteriška visuomenės dalimi. Todėl visi vadinamieji diletantai: grafomanai, melomanai, plastomanai ir kiti neturėtų nuliūsti taip pravardžiuojami – meno istorijoje pilna atvejų, kai amato neišmanantys, bet mąstyti sugebantys žmonės sukuria šedevrų, o vadinamieji profesionalai ar specialistai dažnai prikuria tokių nuobodybių, kad verkt norisi. Dėl to jie neturi jokių šansų pasipriešinti laikui – jų darbai dažnai paskęsta istorijos šiukšlyne. Nuostabu yra stebėti ir tokius atvejus, kai patys to nežinodami, atrodo, tik naivių pastangų dėka kai kurie kūrybingi žmonės kartais sukuria vertingų dalykų – koks vis dėlto yra patrauklus tas meno pasaulis, kuris, beje, yra ir vienas galingiausių vaistų nuo visų depresijų. Tad bloga tokiais atvejais tikrai išeina į gera.

Mene galima išskirti dvi nekičines kryptis – formalųjį, juslinei percepcijai subordinuotą rafinuotumą arba harmonijos paieškas ir formalųjį paprastumą, bet konceptualumo paieškas. Abiem atvejais dažnai prikuriama kičo – nuo to niekas nėra apsaugotas. “Blogasis” kičas dar vadinamas nuobodžiu, lėkštu, be humoro jausmo ir kitaip. Nors, kaip jau buvo minėta, galima daug ir įvairiai ginčytis dėl kičo identifikavimo, tačiau vis dėlto esama tokių kūrinių, kurie tiesiog rėkte rėkia apie savo kičinę prigimtį, tad ir perceptyvinių problemų nebeiškyla arba jų būna nedaug. Tokie kūriniai netgi skleidžia specifinę, tik kičui būdingą, nuotaiką taip išsiskirdami iš aplinkos fono.

Argi blogai yra kurti kičą, jeigu nieko kito sukurti nepavyksta? Ir ar reikia atsisakyti kūrybos vien dėl to, kad yra didžiausia tikimybė sukurti prastą dalyką? Yra du teisingi atsakymai: 1) geriau iš viso nieko nekurti, o laiką skirti kitų žmonių kūrybos analizei, negu be perstojo leisti į pasaulį šiukšles 2) kurti reikia, nes yra tikimybė bent atsitiktinai sukurti ką nors vertinga. Pastarąjį požiūrį dar galima sutvirtinti – estetikos plotmėje moralės savokos “gerai”, “blogai” galioja tik labai ribotoj srityje – savaime nėra gerų ar blogų kūrinių (to paties negalima pasakyti apie meno interpretatorius) – esama tik jų priėmimo arba atmetimo. Ar visa ta ironija ir distancijos visada yra tokie svarbūs dalykai, kad tik jais galima išmatuoti meno kūrinio vertingumą? Emocinių būsenų objektyvavimas, distanciškumo (vieno ar kelių metalygmenų) nebuvimas kūrinyje, savo pažiūrų neperteikimas menu gali būti traktuojamas ir kaip esmingas visų kičinių dalykų – ne tik meno kūrinių – privalumas. Juk taip lengva visiems būti ironiškais, dėtis meno žinovais, menkinant kitų žmonių kūrybines pastangas, kai pasaulyje tiek kičo. Kičas kai kuriems žmonėms praskaidrina nuobodų gyvenimą, paversdamas juos meno reiškinių kritikais. Taigi kičas sukuria darbo vietas ir savitus žmogaus egzistencijos tipus. Nors dėl to vertingų kultūros reiškinių analizių labai sumažėja, tačiau proporcingai padaugėja laimingų žmonių – juk smagu yra “lazdavotis” tik švelniai pamasažuojant smegenų žievę, sukurti sensacingą, tik virtualioje kalbos plotmėje egzistuojančią situaciją – pseudoįvykį. Tokiu būdu kičo kritikai tampa menininkais, atsiranda dialektinė kritiko ir kritikuojamojo sąveika, kurios abu nariai vienas nuo kito priklauso, jie vienas kitam sukuria dalį jų egzistencijos prasmingumo. Tad žmogų galima šiek tiek pažinti ir iš jo santykio su kičiniu kūriniu, kuris vis dėlto yra tik tam tikra priemonė – mes patys kičiniam objektui suteikiam funkcijas arba nustatome jo paskirtį. Kita vertus, įprastas požiūris į kičą, nors ir kritikuotinas, manau, vis tiek išlieka fundamentalus.

Patiko (2)

Rodyk draugams

Komentuokite