BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žmonės, apokaliptinėmis nuotaikomis palydintys vertybių krizę ar ją skelbiančius balsus, stebi tą patį pasaulį kaip ir tie, kurie dabartinę civilizaciją traktuoja kaip progresyvią, atveriančią žmogui vis daugiau egzistencijos galimybių, kultūrinę erdvę. Tai kraštutinės pozicijos, kurios skirtingą patirtį turinčių žmonių gali būti argumentuojamos labai įvairiai ir turbūt vienodai įtikimai. Be gausybės tarpines pozicijas dabartinės vertybių būklės klausimu užimančių žmonių, nemažai ir tokių, kurie stengiasi iš viso nežiūrėt į pasaulį pro vienokios ar kitokios religijos ar ideologijos akinius. Nors toks siekis, atrodo, iš esmės reiškiantis vengimą užsiiminėti niekais ir norą skirti savo laiką prasmingam instrumentinio proto panaudojimui, projektams įgyvendinti atrodo patraukliai, tačiau dabartinės diskusijos šiais klausimais verčia realia pripažint tokią situaciją, kad apsisaugot nuo pasaulėžiūros infekcijos yra neįmanoma, ir tai yra susiję pirmiausia ne su skvarbiomis manipuliacinėmis informacijos struktūromis, bet su pačia žmogaus prigimtimi – su tuo, kad žmogus yra kalbanti, ir kalba save įprasminanti būtybė. Vertybė, kaip požiūris į daiktą ar reiškinį, yra legitimuojama ir įtvirtinama sociume kalba. Žmogus negali neturėti vertybių (jis visuomet kam nors teikia pirmenybę), vadinasi, ir tam tikro, nors nebūtinai įsisąmoninto požiūrio į pasaulį. Vertybių, kaip patirties fenomenų, ir juos konceptualiai struktūrinančios kalbos santykių nagrinėjimas yra vienas būdų kalbėti apie žmogų. Toks aspektas dabar atrodo kaip niekad aktualus – juk daugybė žmonių egzistenciškai pasimeta, matydami kokie skirtingi gali būti žmonių gyvenimo būdai ir kaip juos sunku, o kartais ir visai neįmanoma suderinti kaip savitas vertybines pozicijas.

Lyginant su kai kuriais bado ir ligų siaubiamais regionais, vakariečių civilizacija bent šiuo požiūriu pesimistiškai nenuteikia – čia žmogaus kultūra primena begalinį, niekad nepabaigiamą žaidimą ar konglomeratą įvairiausių žaidimų, kurių taisyklės – tai vėlgi kalba fiksuojami veikėjų ir veikiamųjų santykiai. Dabar, kaip sako „Naujieji lietuviai“, iš tikro viskas gali būti „afigenai“, o informacijos srautai tik dar labiau įsuka šią žaidimų karuselę bei nauju aspektu paliudija kalbos galią. Žmogus tampa klajokliu. Jeigu fiziškai jis ir nejuda, tai kelionės vyksta virtualiuose kalbos arba kalbančių ekranų pasauliuose. Sąmonės labilumas yra stebinantis ir jokio mokslo nesubanalinamas dalykas. Viena vertus, žmogus, atrodo yra tik gyva kalba, reflektuojanti savo patirtį, tačiau tai, kad jis sugeba ta kalba manipuliuoti – taigi įgyja distanciją jos atžvilgiu – leidžia daryti išvadą apie labai paradoksalų žmogaus gebėjimą – per kalbą atsidurti būtent anapus kalbos. Kalbos pasaulių dabar ypač gausu. Nuobodulį galima sklaidyti ne tik skaitant ar rašant, bet ir įsitraukiant į virtualią tikrovę, kur galioja savita kalba, savitos žaidimo taisyklės, saviti būdai manipuliuoti fiktyviais daiktais, kurie, bent jau žvelgiant iš dabartinio laikmečio perspektyvos, gal niekuomet ir netaps tokia realybe, iš kurios išeiti bus galima tik mums įprastu būdu.

Dabar daug kalbama apie žmogaus tapatybę, įvairių identitetų trupėjimą ir kitokias žalingas sąmonės transformacijas, tačiau galima pastebėti, kad esama daug atvejų, kai toks nerimas yra hipertrofuotas ir atspindi ne tiek realią kultūrinę grėsmę, kiek iš labai individualaus pasaulio matymo perspektyvos kylančią baimę prarasti kažką gero ir gražaus, kažką tokio, kas kam nors buvo savotiškas prieglobstis ir ko jis staiga gali netekti. Kultūros reiškiniai ir jų pagimdytos vertybės ne tik atsiranda, bet ir nuolat nyksta, kartais net išstumia vieni kitus, tokiu būdu sudarydami sąlygas atsirasti naujiems sąlyčio su pasauliu būdams. Vertybių kovos akivaizdoje egzistencijos formų estetizavimas, jų, kaip tam tikrų žaidimų, traktavimas yra vienas būdų žvelgti į pasaulį nenuspalvinant jo tik viena spalva. Ši teorinė pozicija savaip įprasmina gyvenimą ir verčia rimtai traktuoti kalbą – žiūrėt į ją, šalia juslinio patyrimo, kaip į vieną pamatinių žmogaus sąlyčio su tikrove būdų.

Kalba yra savitas, taisyklių saistomas pasaulis – uždara loginė, semantinė, gramatinė, fonetinė visuma, per kurios prizmę žmogus dažniausiai atsiveria pasauliui arba tiesiog savo patirčiai. Įdomu yra tai, kad šios taisyklės, valdančios kalbos srautą, yra susipynusios ir funkcionuoja visos kartu, dėl to atsiranda tam tikros įtampos tarp žodžių – įvairūs santykiai tarp kalbinių ženklų. Žmogaus sąmonėje įsikurdina kalbos mašina, funkcionuojanti kaip tikrovę reprezentuojantis pažinimo instrumentas ir kaip vienas kito supratimą užtikrinanti komunikavimo priemonė. Kalba yra pagrindinis instrumentas modeliuojant situacijas vaizduotėje, kuriant įvairius projektus. Žmogus mato ne tik akimis, bet ir sąvokomis. Tikrovė gali būti skaldoma, ir naujos būties galimybės eksplikuojamos pirmiausia kalboje. Kalba absorbuoja moralės ir estetikos principus. Pirmiausia būtent kalboje atsiranda vieningos, institucijų saistomos visuomenės, teisiškai įtvirtinančios tam tikras vertybes. Dabar kalba kaip niekad intensyviai tyrinėjama, tačiau juo labiau gilinamasi į šį žmogaus kultūros fenomeną, juo mįslingesnis jis atrodo. Atsirado daugybė teorijų, kalbą analizuojančių įvairiais aspektais, išskiriančių svarbias jos savybes. Nors kalbos verčiamos iš vienos į kitą, tačiau esama ir unikalių semantinių struktūrų, kurias labai sunku, o kartais ir visai neįmanoma konvertuoti. Skirtingi kalbiniai dariniai savitai įformina bei įprasmina patirtį, tad leidžia įeiti į unikalų sąlytį su daiktais ar bent sukuria specifinį santykį su jais – tokiu būdu atsiranda įvairios faktų interpretacijos. Lietuvių kalba leidžia kiek kitaip susiliesti su įvairiais būties fenomenais. Tautinės kalbos saugojimas yra naudingas dalykas. Kartais pati kalba leidžia pastebėti tokius dalykus, kurie kitų kalbų atstovams yra sunkiai įžiūrimi ar net visai nematomi. Be to, skirtingos kalbos ne tik reprezentuoja, bet ir sukuria savitus reiškinius.

Nepaisant to, jog labai išvystyta kalba, funkcionuojanti sąmonėje, atrodo yra vienintelis fenomenas, esmingai skiriantis mus nuo kitų žemės gyvų būtybių, žmogaus redukuoti į kalbą negalima vien dėl to, kad jis yra ne tik kalbanti, bet ir sąmoningai patirianti būtybė. Esama daug patiriamų dalykų, kurie tradiciškai kalba nėra fiksuojami, kuriuos įvardyti sunku arba net iš viso neįmanoma. Tokios, pavyzdžiui, yra ne tik keistos emocinės būsenos. Paprasto mūsų įkvėpimo ir iškvėpimo patyrimo, nors tai atrodo visiškai banalus ir fiziologiškai suprantamas dalykas, kalba iš principo negali užfiksuoti ir perteikti kitam žmogui tarsi vandenį vamzdžiu iš vienos patalpos į kitą. Šiuo požiūriu žmonės yra visiškai uždaros būtybės, galinčios tik pasikalbėti apie savo patirtį ir, jeigu ji panaši, susikalbėti. Tarp žodžio ir patirties fenomeno yra neperžengiama siena. Perskaitę kokį nors patiriamą daiktą ar reiškinį žyminčius žodžius, mes suprantame juos, nes iškart semantinę struktūrą asocijuojame su mums įprastu ir daugiausia visai nestebimu patirties dalyku – kaip banalu yra kvėpuoti! Nugaros skausmai ir kiti dalykai yra tokie suprantami! Juos reikia šalinti, vengti kaip ir kitų blogybių, trukdančių nueiti į parduotuvę, užvesti gražų automobilį ar susitikti su mylimąja. Viskas griūva ir būna liūdna, kai susiduri su dalykais, kurie nuo tavęs priklauso mažai arba iš viso nepriklauso. Bet tada, kaip sako Herakleitas, juk galima pasinerti į savo vidų, kuris yra toks pat begalinis ir gausiai pripildytas fenomenų kaip ir ta būtis anapus mūsų.

Viską, ką patiriame kaip transcendencijos (anapus sąmonės esančius) fenomenus, galima estetizuoti – ne tik seilių rijimą ar šlapių kojinių movimą nuo kojos, bet ir įdomias politikų veido išraiškas bei mintis. Paprasčiausiai estetinius fenomenus galima klasifikuoti suskirstant juos į penkis pojūčius atitinkančias grupes. Taigi – rega, klausa, skonis, kvapas, lytėjimas. Menininkai uoliai darbuojasi šias sritis konceptualiai atinkančiuose kūrybos baruose. Galima pastebėti, kad šie kultūrininkai kuria tai, kas yra malonu ir ko mes natūraliai nerandame, – piešiami gražūs paveikslai, gaminamas skanus valgis ir taip toliau. Reikia įdėti pastangų, kad būtis paliestų svaiginančiai. Tačiau ir natūrali patirtis gali teikti džiaugsmų. Žmogaus kūnas, nors ir patiriantis nuovargį, dantų skausmus, kol sveikas vis dėlto yra tikra fenomenologijos laboratorija. Galima ir nevažiuot į balkanus, o pamedituoti kasimąsi, merginos plaukų lankstumą ar dar kitus dalykus. Egzistencinės orientacijos filosofija dažnai yra tik pastanga padėti pamatyti žmogui visus afigenus ir afigenai neafigenus dalykus, kurie kai kuriems irgi tampa malonumo šaltiniu, ir čia ne vien sadomazochizmą reiktų prisiminti.

Kalba yra daiktų matymo būdas, padedantis žmogui įgyti distanciją jų atžvilgiu, galbūt ji sukuria ir patį sąmoningumo fenomeną, leisdama mums išsiskirti iš gamtinio sapno. Tačiau kartais esmas sunaikina kalbą, ištirpdo ją kaip rūgštis plastmasę. Tokios būna kai kurios emocinės būsenos, nutraukiančios keliones po instrumentinius žaidžiančios kalbos pasaulius. Sąmonė tada susiliečia su tokiomis esmo formomis, kurios gali būti ir gąsdinančios, ir ekstaziškai džiuginančios. Galbūt jas kada nors žmonės ir vadino dvasiomis – juk terminas „emocija“ dar toks jaunas. Kas nors ima ir įsiveržia į tavo vidų, ir tu tampi nuo tos būsenos priklausomas. Pasaulis bent akimirką tampa kitoks. Lieka tokių patirčių prisiminimai. Kalbinės kelionės yra kitokio pobūdžio – paprasčiausios atsiremia tiesiog į juslinę patirtį, į anapus sąmonės esančius daiktus žyminčius žodžius. Pasitelkus sąvokas, vaizduotėje suprojektuojamos situacijos, gimsta supratimas. Atsiskleidžia kalbos mimetizmas ir tikrovės reprezentavimo sąmonėje galia. Tačiau žmogus, kaip sąmonė, vis dėlto nėra nei kalba, nei patirties fenomenai. Jis gali kontempliuoti ne tik paveikslą, bet ir save, tą paveikslą kontempliuojantį. Tokie sąmonės metalygmenys be kalbos būtų neįmanomi, tačiau, naudodamasis ta pačia kalba, žmogus gali atsistoti ne tik priešais daiktą, bet ir prieš bet kokią semantinę struktūrą.

Žmogus yra kažkur anapus kalbos ir patirties. Ar tai tik kalbinė iliuzija – spręsti kiekvienam atskirai. Kartais pažvelgti į gyvenimą, kaip į estetinį fenomeną, ne tik galima, bet ir reikia, nes tai vienas būdų, leidžiantis išsivaduoti iš mums istorinės situacijos, masinių informavimo priemonių, sociumo struktūrų ar dar ko nors kito, primetamų kalbinių paradigmų jungo. Galimybė keisti požiūrį ir gyvenimo žaidimus yra atvira kiekvienam.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Vienas komentaras įrašui “ANAPUS KALBOS IR PATIRTIES”
  1. great article written , love the way you write them

Komentuokite